Mirties veidas

Perlipu per tavo lūpas dviem pirštais:
Pirmyn – atgal, pirmyn – atgal. -
Kažkada nužudysi mane, mano mylimasis..,
Bet nesvarbu – gyvenimui kristi į mirtį
Yra normalu. Nenormalu –
Mirčiai vaikščioti tarp gyvųjų,
Traukti jiems iš rankų drabužėlius,
Kuriais aprenginėjami maži angeliukai,
Išstatyti jų karstelius krantinėje
Ir gaižiai žiūrėti, kaip į krantą mušasi
Juoda kraujo banga,
Kaip kyla angelų sielos, palikdamos vienišuosius
Suryt šizofrenijoms, liūdesiui ir švirkštų nuograužoms.
Vienas didelis konteineris, ant kurio sėdi
Mirties veidas, apsikabinęs babatukų vaikus
Ir gaižiai šiepiasi, bangai nusinešant angelėlių kūnus.
Juokas į dangų, kylant nužudytųjų sieloms baltoms:
Pirma angelas – paskui tu,
Pirma angelas – paskui tu.
Visa pakrantė nusėta baltaplunksnėm,
Išprotėję žuvėdros atidarinėja karstų liekanas. –
Vien tik tai yra nenormalu:
Pasikviesti pragarą į savo krantinę,
Vaikščioti be sielos ir angelo,
Nužudyti gėjų, žydą, sektantą,
Vietoj meilės pasistatyti konteinerį,
Ant kurio sėdi veidas mirties.