Laimė -  pasiklydusi Joninių naktyje...

Man atrodo, kad manyje tuoj sprogs laimė. Kad išisklaidys po visas kraujagysles, o pasiekusi limfmazgius apvynios ir užkiš juos savo dalelėmis... saldžiomis, aštriomis, tokiomis nubučiuotomis...
Man atrodo, kad ant medžių tuoj sustings pelėda dienos šviesoj, kad ant jų pasikabins girliandos iš lempučių ir dainuos kažkas po jomis “merry christmas”...
Man atrodo, kad žmonės troleibusuose greit užlips ant jų ilgų ūsų ir siūbuos, siūbuos per naktį... o akys pilnos laimės ir sėlsmo spindės kaip maži jonvabaliai...
Man atrodo, kad dievas danguje irgi ieškos paparčio žiedo... ant žemės... čia... tarp žmonių.
Man atrodo jis tai ras... mažos žmonių akys pilnos laimės jam švies kaip karkvabaliai...
Man atrodo, kad dievas ras žmonių akeles, susidės į vazą vietoj paparčio žiedo, o mes pilni laimės po Joninių nakties dar ilgai nešiosime paparčio žiedą savo širdyje...

P.S. Laimė tai trumpa stotelė "tarp per mažai" ir "per daug". Suraskite ją...