4 vyrai

Kai paimu į rankas
Siūlus ir adatą,
Sakai „Nereikia, dukra“,
O kai jais miegančiam tau
Susiuvu lūpas,
Nubundi ir miršti dar kartą.
Tyliu.

Aš bandau prisiminti
Apkasų pavadinimus,
Datas ir mūšius, o tu
Man kyšteli lyg pagalį
Į minčių ratus, savo rankas
Ir klausi „Ar galiu čia susišilti? „

Tavo tyla rasoja stiklas,
Rasoja mano akys.
Sugrįšk namo, maitinti alkanų
Vilkiukų, kurie tave
Nešioja kairiajam prieširdį,
Ten netoli širdies, ir gatvėje išvydę
Šaukia modami „Tėveli, tėte, pasiilgom! „

Aš užsiuvau tėvui lūpas - daugiau nė žodžio,
Ir prašalaičio rankos jau nebesušyla.
Atgulus su vilkolakiu, su tėvu, bet ne savo,
Galvoju, ar aš teisingai supratau, kaip reik pasiaukoti ketvirtajam.