Gruodis šlapiomis blakstienomis

Mudu snaudėm prie upės: paglostęs sužvarbusį meldą,
vėjas gluosnių lapus į bespalvę ganyklą išvarė:
atsisveikino medžiai už kūdikius nepasimeldę-
sniego gūsis ištiesins sulamdytą rudenio varį,

dovanos lengvą atilsį dėvintiems šarvą skylėtą
ir susupęs lancetiškas formas į žvilgantį tvarstį,
išskubės ten, kur neša pražydusį vandenį Leta-
gelmėje sužvejotus žodžius atsibudę ištarsim,

juodasėklę padangę lukštenant saulėgrąžų soduos...
Laikrodėlyje drėkstančiam smėliui nustojus tiksėti,
vėjas grįš, bet šį vakarą pliaupia lietus ir mums rodos,
kad palėpėje rastume gelsvą apdriskusį skėtį.