~giltinės išpažinties stulpelis~

Aš  tik gulėjau.
Ir nesinorėjo niekam įkast, nesinorėjo nieko skriaust..
Prisiminiau rudenį, kai dar buvo gerai. Gerai buvo ir tau, nesimaivyk.
Mums visiems rudenį buvo geriau.
Prisiminiau ir tas akimirkas, kai visi apsimetėm planetom. Pamenu, buvau Venera.
Ideali planeta.
Prisiminiau ir tai, kad kažkas giliai širdy spaudė šonus...
Nieko neklausiau, kas tai.
Kentėjau.
Visą laiką vien tik kentėjau.
Kai Jūs visi juokdavotės, visi iki vieno...tuo pačiu arklišku juoku...
aš išspausdavau mažytę boružėlės šypsenėlę ir stengadavausi išgauti bent jau kumelės garsą.
            Visa tai prisimenant, aš puikiai jaučiu, kaip nuo mano odos, tiesiai ant antklodės pradėjo luptis oda.
Tiesiog kristi. Gabalais.
Su kiekvienu gabalu mačiau vis kitą rudenį. Vis kitą gerą gyvenimą. Vis kitą apsimetinėjimą, kad gerai gyvenu.
Ir vis dar iki šiandien, kai pro langą įskrenda drugelis ir storu balsu sumekia :
“ČČČČČČČ...TU GILTINĖ!!!!!!@@@@@@~”

vėl pradedu justi ant savęs odą.

Tiek nedaug trūksta iki pilno gyvenimo.
Iki pilnos laimės.

~~~~~IR TEGUL KRENTA ODA KARTU Su ŠIRDIM.~~~~~~~~~~~
                                            KUO GILIAU.