Kraupi istorija

Žanetas, arba kaip nuo 5 klasės jį visi vadino, Ženka turėjo piktą veidą. Ne, ne jo veido išraiška buvo pikta, o jo veidas buvo tiesiog kaip iš kinologijos žinyno ištraukto prancūzų buldogo, tik ausys buvo mažesnės ir charakteris žymiai ūmesnis. O ir stotas jo buvo neprastesnis. Nuo bicepsų apimties jo rankos visada buvo šiek tiek atmestos į šoną ir žmonės prasilenkdami su juo gatvėje visada nudelbdavo žvilgsnį žemėn ir padarydavo nedidelį puslankį, bijodami užkliudyti tokį lokomotyvą. Į traukinį jis buvo panašus dėl to, kad eidamas visada žiūrėdavo priekin ir niekada nesulėtindavo žingsnio. Jam buvo nė motais, ar jam po kojom pasipainios sudžiūvęs studentas, ar daili blondinė, ar senyva močiutėlė lėtai krypuojanti atsiimti pensijos. Eidamas jis mažai mastė. Visą protinį darbą Ženka atlikdavo prieš pradėdamas maršrutą. Taškas A ir taškas B buvo viskas, ką jam reikėdavo žinot. Lietus, sniegas ar kruša, Ženka niekada nesuabejojo, kad pasieks kelionės tikslą, ir niekada nesuklydo. Apskritai, jis nebuvo tas tipas, su kuriu norėtumėt, kad draugautų jūsų dukra. Tiesą pasakius, sklandė įvairūs gandai apie Ženkos ir moterų santykius. Vienas buvo apie tai, kaip vienai merginai, kuri svajojo apie bendrą jos ir Ženkos gyvenimą, jis parodė savo firminį Shikotan Katrate, už tai, kad ji, atseit, bandė jam parodyt ką turi ir norėjo sužinot, ką patsai moka. Ženkos istoriją dengė išties nemenkas paslapties šydas. Dėl to jį gerbė, o gal tiksliau, jo bijojo net ir garsieji kvartalo berniukai, nuo dvylikos metų pradėję vogti iš parduotuvių alkoholį, po kelerių metų susibūrę į grupuotes ir pradėję tiekti metamfetaminą, marichuaną, haliucinogeninius grybus ir pogrindinę krišnaitų literatūrą pusei miesto mokyklų.

Būtų neteisinga sakyt, kad toks Ženka buvo nuo gimimo. Iki 5 klasės mažasis Žanetas labiausiai mėgo dailės ir darbelių pamokas. Jo kambaryje buvo pilna iš mokyklos parsineštų plastilininių miško gyvuliukų figūrėlių, o tėvų kambario sienas puošė jų vienatinio sūnaus piešti paveikslai, vaizduojantys daugiausiai miško peizažus. Visi žinojo, kaip jis myli gamtą ir gyvūnėlius, nors ir gyveno mieste. Per vieną iš giminės susitikimų nuo močiutės Marytės, Žanetuko tėčio mamos, dovanų jis gavo raudonus guminius batus, kad “būtų geras urėdas, o visos voveraitės ir kiškučiai iš tolo pamatytų raudonus botukus ir atbėgtų pasisveikinti”. Žanetukas atsakingai pareiškė močiutei, kad tiek džiaugsmo jis nepatyręs per visus pastaruosius metus ir jau buvo bepradedąs abejoti Kalėdų seneliu, dantukų fėja bei įstatymo, draudžiančio nepilnamečiams parduoti alkoholį, teisingumu. Močiutei tie žodžiai taip paglostė senyvą širdį, kad ji prisižadėjo Kitą Vasarą  bent keliom savaitėm pasiimt anūkėlį pas save į kaimą. Kitą dieną visi atsibučiavę išsiskirstė. Žanetukas pabučiavo tik močiutę. Penkis kartus.

Atėjus Kitai Vasarai, atėjo ir taip laukta Žanetuko išvyka pas močiutę. Kaimas jį sužavėjo vos apsidairius aplinkui: už trijų šimtų metrų nuo Marytės namo kaip dėdės Zigmanto dantų protezai žibėjo maudytis labai tinkama bala, kieme visada linksmas ant atvykstančių svetelių skalijo šuo Lochas, ištikimas mirusio Žanetuko senelio Anatolijaus tarnas. Senelis, amžiną jam atilsį, buvo gydytojas, mieste žmonėm sveikatas taisė, tad kaimo žmonės po darbo valandų visada atskubėdavo pas jį pagalbos, o bandydami susilaukt geresnės priežiūros, nepamiršdavo ir dovanų. Taip prie grandinės buvo pririštas ir Lochas. Pakankamai keista dovana, nes senelis nemėgo šunų. Bent jau tokių kaip šis. Lochas buvo draugiško, kvailo snukučio, turėjo trumpas ir kreivas kaip Žanetuko pusbrolio nuo Lietuvos šiaurės Petro nosis, letenėles ir labai juokingas ausis, iš kurių viena visada buvo stačia, o kita nulinkusi. Senelis mėgo didelius šunis, labiausiai tuos, kurie rytais atneša laikraščius į lovą, bet kadangi artimiausias spaudos kioskas buvo už 30 km., dovanotam šuniui į dantis nežiūrima. Dėl to Lochui visada grėsė maišas upėje arba kilpa ant berželio. Nuo graudaus likimo šunelį saugojo tik beveik šventa Anatolijaus profesija.

Apie močiutės meilę gyvūnams nėra net ką kalbėt. Po senelio mirties Lochas kiemo sargyboje liko tik todėl, kad Marytė buvo didžiausia kaimo saviveiklininkė. Niekada nesurasdavo laiko nukabint grandinę nuo būdos. Kuo ji užsiėmė per dienas tiksliai niekas nežinojo, bet ravint piktžoles darže ji nebuvo pastebėta nė karto. Keista buvo moteriškė. Kaimynų dažnai ragana vadinama.

Kartą lakstant po kiemą Žanetuko jaunas ausis pagavo iš kluono sklindanti muzika. Grindyse, per patį patalpos vidurį buvo durys į rūsį. Mintis apie tai, kad sodyboje dar liko neišnaršytos vietos, Žanetuko širdyje sužadino patį Kolumbą. Įsitikinęs, kad liko nepastebėtas, vaikis užvėrė kluono duris. Tyliau už pačią mirtį nulipęs laiptais žemyn, jis atsidūrė mažame kambarėlyje, dydžiu primenantį keturis lauko tualetus. Prie dienos šviesos įpratusios akys beveik nieko nematė, mat pagrindinis šviesos šaltinis buvo tik kelios bebaigiančios užgesti žvakės. Dešinėje pusėje buvo mažos durelės, kurias pravėręs Žanetukas pamatė tik juodą kaip anglis tamsą. Šiek tiek užtrukus, apgraibomis buvo surastas šviesos jungiklis.

Muzikos garsai sklido iš seno radijo aparato. Kambarys buvo išties didžiulis, grindis puošė prašmatnūs kilimai. Kitame jo gale matėsi gėrimų staliukas, į kurį buvo atremtas medžioklinis šautuvas ir tuščia lentelė medžioklės trofėjams kabinti. Apsisukęs Ženka pamatė didžiulį židinį, virš kurio į jį žvelgė visas pulkas akių. Tulžingais žvilgsniais taikėsi lapės, vilkai, zuikiai, elniai, tik senelis Anatolijus, kaip visada atrodė ramus ir susimastęs.