Senamiesčio sapnas

Pasiimsiu aš tuziną vėjų į dešinę,                                       
pusę snaigės, išbeldusios miegą, į kairę,                           
ir išlipsiu iš sapno, voratinkliais nešinas,
į senamiesčio naktį neoninę, žvairą,
kur nuvytusios katės į kiemsargį dairos,

kur tūnėjimas – veltui, o gyvenimas – perkamas
už akis palubėj, už praeinantį litą,
už neištarto žodžio vienuoliškas šermenis,
kur vienaskaitos daug, o mada nepakito –
stovi rožinis šveicorius, žvilgsniais įmitęs,

ir dėlioja praeinančių mumijų poterius.
Tris kartus sukalbėsiu „Vienaskaita, mūsų“
už visas su manim nenuėjusias moteris,
už senamiesčio miško klaidinantį gūsį.
Tris kartus patylėsiu „O, Dieve“. Ir griūsiu

į pirmadienį pilką, kur grindinį žvangina 
pralaimėti sapnai, mano Dievo kulneliai.
Parsivesiu snaiges, o gal Užupio angelą.
Ten už sienos girdžiu – du paklydėliai kelias.
Man – naktis išrengta: aš glaudžiu jos suknelę.