.

Dūžtantis gyvenimas spengė ausyse. JI gulėjo ant grindų ir žiūrėjo į plaukiančius debesis. Akimis dangyje dėliodama jaukias figūrėles.
.
.
.
JIS gėrė. Tiesiog.
.
.
.
JI sėdėjo cigarečių dūmų ir saldaus smilkalo aromato pritvinkusiame kambaryje.
.
.
.
JIS akimis melavo padavėjai, zujančiai tarp apygirčių klientų.
JAM buvo bloga..
.
.
JAI buvo bloga. JI verkė. Norėjo atsidaryti langą, bet neturėjo jėgų atsikelti nuo grindų. Gerai, kad cigaretės buvo po ranka... Toliau rūkė. Rūkė ir verkė. Verkė ir rūkė.
  Ryte išgirdo pasiklydusio dūmų prieblandoj naktinio drugio sparnų plastėjimą. Pagalvojo, kad tai JIS grįžo, bet vis dar neturėjo jėgų atsikelti. JI verkė. Tiesa, neberūkė (tik todėl, kad baigėsi cigaretės).
.
.
.
Ryte JIS išgirdo sparnų plazdėjimą. Ne, ne drugio. Tiesiog sparnų. (Gal JOS?.. Nepagalvojo.)
Nebegrįžo namo.
Nespėjo. ... pereiti per gatvę, akyse mirgant visoms šviesoforo šviesoms.
.
.
.
Laidotuvės.
...JI rado jėgų atsikelti. Atėjo. Atnešė saują ramunių žiedų. Rūkė. Bet neverkė.


...Byranti žemė nuo stalo. JI tiesiog persodino vystančią ramunę.
.
.
.
Idilė?