Ša, neaukok šiąnakt akmenimis
Pavirtusioms motužėms.
Atgulsim čia, peronas tuščias,
Kuris priklauso Niekui, o dabar - ir mūsų.
Ša, neprikelk šį rytą akmeninių
Moterėlių šalia upės,
Jos vis dar skalbia vystyklus vaikų,
Atameni, tų vyrų, ant kurių kryželių Niekas tupi.
Ša, delnais šiandien akmenims
Neuždangstyki į bažnyčią kelio.
Šiukštu! Nerinki gintarų, nes namų nerasime
Nei mes, nei Niekas, nei moterėlės prie upelio.
Ša, šįvakar jau užteks, nebeiškok perono,
Juk akmenims jau nesvarbu, jie niekada nenori miego.
O aš? O mes? Šiąnakt pabūsiu akmeniu:
Tereikia tik Tavęs ir kartais - Nieko.
nu. o iš kur tie gintarai? mesčiau lauk tuos. juk ne jūra. ir dar siūlau apsispręsti ar upė, ar upelis. gražios mintys, bet dar reikia jas įvilkti į gražesnį rūbą. nu tai tiek turbūt :)