Šermeninės nuotaikos prieglobsty

Kartais šliaužia lėtai pro mane nusiminus bobutė
jau būtuoju plentu link jaukaus pažadėto klojimo,
tik nepastebiu jos ir vargu, ar kada pastebėsiu –
mes su Brailiu draugai nuo vaikystės skylėm duriami.

Nesinori sekt paskui, dar noris truputį pabūti,
nors šiek tiek pastovėt, paklausyti audringų plojimų,
(nesvarbu, kad ne man jie skirti) po garbingu pavėsiu
sudainuot bent pirmuosius oktavos garsus do, re, mi...

Aš ne scenos žmogus ir nė kiek panašus į artistą.
Aš nemėgstu kalbėt už visus, nes esu pats sau ponas.
Taip... ir ponai pajunta, kai žemėj mažėja etatų –
nepradėsiu verkšlent, kol žengiu esamuoju plentu.

Per sunku tamsoje pasakyt, ar čia varva, ar tįsta,
ar jau sklando po laisvę drugys, ar jis vis dar kokonas.
O bobutė atšliauš – tik nereikia raudoti kantatų –
jei visi šitaip merdės, pritrūksime grabo lentų.