Don Kichotas nekvailas

Būna dienos, kai vėjo malūnai nepasuka girnų,
bet suversti kaltės ant silpnybėmis kariamo vėjo
nedrįstu, nes žinau, jog malūnai taip pat kartais tingi.
Filosofų nereikia – teisi paprasta išmintis.

Išimtis iš taisyklės, kai liūtas nepaveja stirnų,
kai bičiulis tau ištiesia žiedą, kurį jau mūvėjo.
Netekties kupini papildai tavo sielai maistingai –
dovanotas arklys, tau nežiūrint, parodo dantis.

Būna dienos, jaučiu, jog kažkas man paskolina mirtį.
Gyvenu ir vyliuos – kada nors atiduosiu šią skolą.
Klausinėju savęs, kiek dar liko gyvybės kreditų.
Būna dienos, jaučiu, jog kažkas su manim negerai.

Būna dienos, jaučiu, kažkodėl dar nenoriu numirti.
Gyvenu ir tikiu, kad vilties horizontai nutolo
tik trumpam – jie sugrįš, kad ir vėl šioj padangėj skraidytų,
kad vėl vešlūs atgytų suklupę žolių stagarai.