Varnas

Dedikuojama RAVEN_

Kai ateis ta... Ta pati Paskutinė

Šlapiais pėdsakais lyg šikšnosparnis skriedama virš laikinai sustojusio ir amžiams nebaigto gyvenimo...

Kai paskutinį kartą prasiskleis blakstienos, varvindamos gaivią netekties rasą...

Ir drebančios rankos neišsiųstų laiškų kampučiuose vedžios nevilties ženklus...

Kai virpantys lūpų kampučiai į paslaptingą nakties šydą įpūs paskutinį [lemtingą] žodį...

Kai džiūstantis kraujas ant juodų it gedulas rožių spyglių bylos daugiau nei apie vėstantį šventumą tavo miegančių plunksnų šešėliuose...

Ir lyg iškraipyti praeities paveikslai besisukantys kryžiai bandys atspėti, kurios spalvos sparnus šįkart pasirinkai...

Kai ateis ta... Ta pati Paskutinė, kruvinu bučiniu nuplaudama tavo nuodėmes...

Tada tu pažvelgsi į švytinčią pilnatį, suplasnosi sparnais ir nuskrisi kažkur Anapus.
(girdėjai žmones sakant, kad kitoje mėnulio pusėje viešpatauja Tamsa)