Sodybos laikai

Skrenda į debesio minkštą švelnumą saulėtą,
Žali tumulai su dangum ir žeme sodrumu susijungę,
Stogai tartum balti paršeliai prie kiaulės sumigę iš lėto,
Boluoja pro medžių žalėsį ir rytmečio ūkaną drungną

Vėjo, nei judesio jokio aplink nematyti
Tik saulė iš lėto į rytmečio laiką vėl kopia iš tolių
Ir puslankiu rausta dangus jau ateinančio vasaros ryto
Ir maišos į žydinčios pievos rasotą ir tirštą atolą

Žeme, koks grožis iš tavo galybės išplaukia;
Aš stoviu kaip stabas ir nėra jėgų pasitraukt, pajudėti
Su slėnio, su vingių kuprelėm ramybėj linguojantis laukas,
Su vyturio giesme, su gandro skrydžiu paslaptingai sudėtas

Sodas šakotais kamienais į žolę paniręs
Takelis, kaip juosta žalia barzdele pasišiaušęs, nušluotas
Ir tėvas, kaip amžinas žydas ar koks atkaklus piligrimas
Vėl imasi akmenis grožiui prie gimtojo namo dėlioti

Pilkojo akmenio raštui prilygti negali
Nei žemė, nei medis aplink darželiu pakylėtas gražiausiu;
Parinko, sodino ir laistė kaip kiemo nagingasis stalius
Žiedais nusvarino po kojom ir medžiuos prieš saulę išdžiaustė

Mamos gėlynai karališkom tulpėm dabinti,
Pavasarį žemei aptirpus snieguolių žiedeliais virpėjo
Ir einant pro šulinio svirtį takelių lenktais labirintais
Kiemelyje supos varsnomis ir kvapais gabios sukirpėjos

Obelys rytui saulėtam aukštai pasikėlę
Švytavo kaip raganų rankom pintieji stebuklo žibintai
Atrodė kaip medžių gražiai pasipuošusios dangiškos vėlės,
Ir pasaką sekė jų baltos pavasariu degančios mintys

Keturkampės akys namų į rytus susmigę,
Prieš aušrą  vis laukdavo spindulio saulės raudono pažaisti,
Prikeldavo žmones ir visą kiemelį iš salstančio miego,
Nuo stiklo į šilą atšokus gaisravo rytinė  pašvaistė

Pakvipo dūmas iš priemūrio pilko pakilęs
Suskrudusio lašinio tauku iš krašto šiek tiek apkaišytas,
Varnėnas, pašokęs ant inkilo stogo, katiną lydi akylai,
Giedodamas spragsi kaip virbas ugnies karštumu nulaižytas

Susėdus šeimyna papūsdama košę jau šveičia,
Lengvai vyturiuodami žiedlapiai leidžias nuo tylinčių medžių,
Iš tvarto atverto sušilęs arklys traukia sunkiai vežėčias,
Kelintą jau kartą šį rytą lig pusryčių veža ir veža

Įšilusiai dienai plačiai laukuose išsiskleidus
Ir saulei į kiemą visu smarkumu ir karščiu įsisukus,
Iš bokšto bažnyčios varpais išdudentas vidurdienio aidas
Skalauja ir gatvę, ir ausį kaip įprastas žmogiškas juokas

Žmonės pareina iš lauko dulkėti, pavargę,
Pusiaudienio darbą kaip duoklę vagoms ir ežioms atidavę;
Šešėly sugulę sapnuoja ant žolinio kilimo margo
Lyg glėby suspaudę laikytų pagonišką žemdirbio deivę

Patys gražiausi laikai per sodybą nusminga
Vasarvidžio saulei įšildžius upes ir šiaurinę atšlaitę,
Kai šienpjovio dainos suskamba prie  upės spalvingojo vingio,
Ir vandenio vėsumą blaško jų kūnai per dieną įkaitę

Sausą gelsvumą nulinkusios varpos linguoja,
Akuotais dygiausiais išbudina miegantį užnamių lauką
Įsivelia vėjas kaip jūron pakrančių vėjokšliu lengvuoju
Ir tyliai į rudenio darganos vėsą miglotą nuplaukia

Gęsta garsi ir vingri vasarinė svirpynė
Varnėnai lyg dalgį galandę pjovėjai būreliais čirena
Ir vagos arimų į ilgas ir juodas kasas susipynę,
Ilsėtis išbrido iš sodų į tilžtančią žemės areną