Fudzijama

Fudzijamos viršūnėj žemės garsas nutolsta
Ir padange plevena tylūs vyšnių žiedai,
Jų atšalusios pėdos kaktą liesdamos glosto
Ir taip keista žinoti, kad tenai gyvenai.

Anūkėliai dar žaidžia ir Ikarais ir MIG’ais –
Man ramu, kad ten saulė, kad žiedai nešalti.
Jų pirštukai gracingi kimono prisiliečia:
„Tu ilsėkis, senele, juk dangus netoli“.

Šonkauliukų pakanka tobulybei sukurti:
Išradingi mažyliai, net ir tu toks buvai.
Gilzių pilnos kišenės gali greitai prakiurti, -
Senos tiesos, kad vyrai visada kaip vaikai.

Fudzijamos viršūnėj savo kūną palieku,
Kimono jums patiesiu – neatšalkit „jausmų“.
Mano kraujas drugeliais į orbitą lai liesis,
Tik dėl vieno tavęs dar šiek tiek neramu...