Poetas, kuris mėgsta gyventi prisiminimais

– Madmuazele, ši apyrankė jums tobulai tinka, - tarė Sju, mintyse keikdamas save, jog tesugebėjo išspausti tokį varganą komplimentą. Tai ne pirmas judviejų susitikimas, tačiau jaunajam poetui drėksta delnai ir nevalingai virpčioja kairysis antakis. Prieš save jis regi moterį, kuria žavisi, bet vis dar nemoka prisipažinti. Jis regi jos dideles, mėlynas, klampias it raistas akis, drėgnas, pastelinio raudonio, plačiai besišypsančias lūpas ir skendėja savotiškoje hipnozėje. Madmuazelė daug tauškia. Dažnai, trumpam save pertraukdama, ji pripildo taverną kerinčio juoko, o po to vėl tęsia su tokiomis pat maloniomis pauzėmis. Sju beveik nesiklauso, tik pritariamai linkčioja galvą. Ne todėl, kad jam neįdomu – tiesiog įsispitrijęs į savo deivę, jis vis nuklysta į prisiminimus.
    Jaunuolis niekaip negali pamiršti to vakaro, kuomet jiedu jodinėjo paežere. Rugpjūtis buvo jau perlipęs brandos slenkstį. Pririšę žirgus, jie nužingsniavo prie kranto –  neva patikrinti, kokia vandens temperatūra. Madmuazelė nusiavė mažyčius batukus, nusimovė kojinaites (jos pėdos panašėjo į dvi nedidukes jūrų kriauklės geldeles), pasiraitojo aptemptas sportines kelnes ir įsibrido iki kelių. Ji krykštavo lygiai taip pat, kaip dabar prie šio apskrito staliuko. Po to šelmiškai pažvelgė į Sju ir, tykštelėjusi koja vandens paviršiumi bei  purslais padabindama jaunuolį, kvietė jį prisijungti, bet Sju dvejojo, prisigalvodamas tūkstančius kvailų pasiteisinimų, kodėl neturėtų bristi. Poetas visa esybe troško net nesiaudamas šokti paskui ją ir pasiglemžti savo glėbyje, tačiau sunku paaiškinti, ar tai būta psichologinio barjero, ar vaikiško bailumo, ar dar kokios nors jam pačiam nesuvokiamos priežasties, slopinusios jaunatvišką geidulį. Taip, įsikibęs į neryžto parankę, Sju liko nieko nepešęs ir, kiek pyktelėjęs, visą kelią namo nepagrįstai ragino bei drausmino žirgą.
    Šioje vietoje autoriui topteli mintis, jog pamiršta paminėti dar viena veikėja – madmuazelės draugužė – Agnetė, kuri dabar taipogi sėdi prie apskrito staliuko ir kikena aptarinėdama tavernos lankytojus, patraukiančius jos dėmesį.
    – Ar pameni Žoržė? Ak, kaip jis šypsosi, dievulėliau, kaip jis šypsosi...
    – Kaipgi galėčiau pamiršti, - tarsteli madmuazelė. – Sju, kodėl jūs toks suglumęs?
    – Aš? Aš... nesuglumęs. Atleiskit, apie ką mes šnekėjom? – poetas nuolat pamesdavo temos vadeles ir tai buvo natūralu – įsistebeilijęs į tokią, kaip madmuazelė, pamestų ne vienas. Taigi Sju vėl pasineria į beprasmiškus praeities graibstymus. Nors dažniausiai tai skaudu, jaunuolis mėgsta gyventi prisiminimais ir, turėdamas lakią fantaziją, inscenizuoja įvairiausias galimas jau niekada nebepasikartosiančių įvykių baigtis. Tad, kol artimos bičiulės smagiai šnekučiuojasi, Sju analizuoja pasivaikščiojimą su madmuazele Senos pakrantėje. Tąsyk jie aptarinėjo skaitytas knygas, vartydami tik dviejų žmonių bendravimo viršelius, bet nieku gyvu neprisileisdami vienas kito prie to epizodo, kuomet skaitymas tampa įdomus, nes knyga netikėtai įtraukia. „Kaip kvaila” svarstė poetas, nežinodamas, kas dedasi jo deivės plakančioje skrynutėje. Tai buvo ir yra labiausiai dominusi ir kartu paslaptingiausia vyriškio užgaidų sritis.
    – Tik pažvelkit kiek valandų! – šūkteli Agnetė.
    – Su jumis prarandu laiko pojūtį! – padovanojusi šypseną išberia madmuazelė. Sju, supratęs užuominą, baigia tuštinti vyno taurę, pakyla nuo staliuko, paduoda damoms paltus bei apsivelka pats. Linksmai nusiteikusi trijulė išeina laukan ir pamažu artėja atsisveikinimo link. Sju negali pakęsti atsisveikinimų. Išsiskyrimai verčia jį jaustis vienišiumi – žmogumi su stygiumi. Tokia savijauta užplūsdavo jaunuolį tuomet, kai madmuazelė tardavo jam sudie po jodinėjimo žirgais, trumpų pasivaikščiojimų ir visais kitais momentais, kai, nutrūkus vienakrypčiams keliams, kiekvienam tekdavo pasukti savaisiais. Paskutinį kartą Sju išgyveno tai po apsilankymo Agnetės namuose. Ten buvo ir madmuazelė. Pasibaigus viešnagei, ji palydėjo jaunuolį į traukinių stotį. Iš lėto stojant garvežiui su vagonais, abu kurį laiką stovėjo greta. Žibintų apšviesti veidai kalbėjo be žodžių. Galiausia poetas iškošė per dantis savo nemėgstamą frazę „iki pasimatymo” ir, prieš pasukdamas link traukinio, darsyk pasigėrėjo madmuazelės žaižaruojančiu žvilgsniu. Jam net pasirodė, jog deivė, švelniai krustelėjusi lūpų kampučiais, vos pastebimai palinko į priekį, tačiau traukinys jau buvo bepradedąs judėti (dar viena nelogiška priežastis skystablauzdiškumui pateisinti) ir narsuolis įžengė į kupė.
    Pažadintas tankesnių nei įprastai širdies dūžių, Sju pradeda suvokti, jog neišvengiamai artėja ta sunkiai pakeliama akimirka. Jis lengvai nuspėja būsimų keleto paskutinių sekundžių kartu scenarijų. Madmuazelė ir jos draugužė atsisveikindamos mėgins tai padaryti kiek įmanydamos greičiau. Taip būna visada. Na štai – argi nesakiau? – viskas pagal režisierių: Sju apkabina Agnetę, paskui madmuazelę ir, apsikeitusi keliomis geros kloties nuotrupomis, trijulė išsisklaido.
    Jaunuolis perone lūkuriuoja traukinio. Po kelių minutėlių jis jau kupė. „Madmuazele, ši apyrankė jums tobulai tinka” – poetas kreivai šypteli. Jis jau gyvena šio vakaro prisiminimais.