palikimas: miestui

*

mes jau nemokam išeiti
gražiai.
šis miestas be durų
nors pilnas raktų,
vienišų ir seniai nenaudingų

atrodo
išeitum jei tik pavyktų
netyčia surasti – – –
bet kaip gi –
net pirštų atrast negali
sunku prisimint
draugų veidus
žmonas išmylėtas moteris
ir vaikus
kurių šit dvidešimt
metų tik kvapas

tokiais rytais
kaip niekad aiškiai
suvoki –
siaubingas šis miestas.
baisus jo ruduo.
čia raktais gali
uždaužyti praeivį
tikėtis
kad ir tave uždaužys

*

šį rudenį neparašysiu
jau nieko.
kai taip neteisingai
sninga ant lapų
ir išskyrom varva
šis miestas –
9 milimetrai gyvybės –
visa kita mirimas
per dulkes,
pelenais išbertą veidą

apnuodytu šulinio vandeniu
dievas nubunda
sukandęs dantis
sako
gydykis, vaike, sergi
ir įjungia elektrą.

išmėčiau save
po karalystės tiltais
sulytas sulytas
buvau

jei neturi popiergalio
su parašu kad gimęs
vadinas niekad negimei.
tokių nelaidoja.
tokie ateina mirę.

                  2006. 11. 08

*

vaikai čia žudosi giliau
vonios eketėj nepagavę
žuvies nei banginių
tik sapno skeletą
palietę pirštu
žaidžia
išmuilintom virvėm
ir šypsos

moterys gimdose
nešioja po akmenį
penketą metų.
pagimdžiusios pameta
kur palei šulinį
sako
gimė jau šaltas.

vieniši čia niekada
nesusitinka stotelėse
kartais iškosėja širdį
ir paspiria koja

miestas išplyšusia burna
nemoka atjausti.
tik luošiai čia dvasingi
daug giliau negyvena