Sėdėjimas

Nemokę dar pasiduot
nesėdę po vieną
ant suolo
dažyto šviežiai-
tik pirštai drebėję
ir nieko,
kaip visad pritilę-
o akys dar šitiek
nematę.

Nebūdavę vasaros
ilgos kai saulė
tekėdavo rytą-
anksti,
sedėję ant šieno,
ties klauptu
priklupę,
taip niekad
atskirai ir nebuvę.

Dienas padalinę
šermukšniuose
šaudėm varnėnus,
tu, lyg vakar
tik gimęs
kaip visad,
užtaisyt pamiršai.

O trupinius
surinkę, tada
paskandinę
nes žuvys rankų
tavo bijo,
ir gulbės seniai
jau kraštuose
kur mes dar nebuvę.

Sėdėdavom buvo
kaip karo laikais
vaikai ant bordiūrų,
sedėdavom,
kol paskelbdavom
karą sėdėjimui.
Tada ties klaupčiukais
priklupę-
susėdom kitaip.