Kumelė išspyrė uodegą aitvaro

sėdžiu tarp debesų krano kabinoj
o apačioj nėra kam kumelės nuvyti
bjaurybė spardo geležį tol
kol kranas virsta ant kelio
pro langą paukščiai mane įsisega kelti
plyšta drabužis ir žemėn mojuodamas rankomis
auginu uodegą aitvaro
ją vaikas iš žemės pagauna
mane per dangų vaiko
vaiko tėvas prieš vėją
į aludę kol geria pririštas
kaip šuo prie parduotuvės
po penkių bokalų
atgrubusiais pirštais išsprūstu
sklendžiu pavėjui
į medžio vainiką kažkur toli už miesto įsipinu
vėjas nurimsta skaudžiai
iš tiek metrų krentu
kiek liepa graži užaugo
bet čia kumelė ta pati kuri geležį spardė
lyžtelti galvą prieina
į eržilą virstu gaila
metų statybose