Visada tavo

Šeila O‘Flanagan jau kuris laikas yra mano mėgstamiausia autorė, o romanas „Visada tavo“ yra naujausias ilgame jos knygų sąraše. Ji yra airių rašytoja, ir visi jos šiuolaikiniai kūriniai sukasi apie Dubliną, kas visad suteikia jos pasakojimams įdomų foną.

Knygos „Visada tavo“ pradžioje mes susipažįstame su Ajona Brenon. Ji laimingai ištekėjusi už savo vyro Frenko, su kuriuo pastaruosius penkerius metus gyveno Karibuose. Jie desperatiškai stengiasi sukurti pilnavertę šeimą ir susilaukti vaikelio, tačiau Ajona ir vėl sužino, kad šį mėnesį jai nepavyko pastoti. Nepaisant to, kad verslo reikalais Frenkas labai daug laiko būna išvykęs, Ajonos ir Frenko santuoka yra labai tvirta ir idiliška.

Kitame skyriuje mes susitinkame su Sale, kuri jau daugiau nei dvidešimt metų yra laimingai ištekėjusi ir su vyru turi paauglę dukrą Dženą. Didelei savo nuostabai, Salė sužino, kad laukiasi, ir tai jai sukelia dviprasmiškų minčių, ypač apie tai, kaip reikės pranešti šią žinią savo vyrui Frenkui, šiuo metu išvykusiam į verslo kelionę. Ar šioje knygos dalyje jūs galvojate tą patį ką ir aš pagalvojau?

Taip, dešimt balų iš dešimties, jei jūs pagalvojote, kad abu vyrai yra vienas ir tas pats asmuo. Dėl tam tikros paaiškinamos priežasties Frenkas dvidešimties metų skirtumu vedė dvi moteris ir pastaruosius penkerius metus sugebėjo gyventi dvigubą gyvenimą taip, kad nė viena iš žmonų nieko neįtartų! Ir, žinoma, pagal planą viskas turėjo taip tęstis ir toliau, tačiau čia įsikišo likimas, ir dėl nelaimingo atsitikimo jis pakliuvo į ligoninę komos būsenoje.

Taigi, ligoninėje, iš esmės skiriamos Frenko lovos, susitinka abi moterys ir sužino apie viena kitos egzistavimą. Iš pradžių jos rodo atvirą priešiškumą ir pyktį, tačiau, kadangi Frenkui tęsiasi koma, moterys susipažįsta artimiau ir palaipsniui pajunta stiprėjantį tarpusavio ryšį. Taip jos sužino daugelį dalykų ne tik viena apie kitą, tačiau ir kiekviena apie save pačią.

Pasakojime yra ir trečia moteris – vietinė Gardos detektyvė Siobanė Farel. Ji tiria bylą, kurioje Frenkui pasveikus už dvipatystę jam grėstų sunki bausmė kalėjime. Tačiau bedirbdama ji susidraugauja su abiem moterimis bei gelbsti joms susigaudyti ir susitaikyti su tuo, kas vyksta.

Nenoriu atskleisti viso siužeto, todėl daugiau nelabai ką ir papasakosiu apie pačią istoriją. Aš manau, kad pasakojimas yra įtraukiantis ir užgniaužiantis kvapą ir, nepaisant pirmojo „siurprizo“ apie tai, kad Frenkas yra vedęs abi moteris, apie kurį galima užuosti per mylią, istorija kupina staigių posūkių ir netikėtumų.

Trys moterys, pagrindinės romano herojės, yra stiprios ir gerai atskleistos, aš gėrėjausi, kaip rutuliojasi jų santykiai nuo priešiškumo iki nelengvų paliaubų ir iki tvirtos draugystės. Skaitytojas gražiai įtraukiamas į asmenines veikėjų mintis, ypač tas, kurios skirtos kitoms veikėjoms. Iš pat pradžių yra ganėtinai aišku, kad abi „žmonos“ yra be galo skirtingos visais atžvilgiais, taigi nė viena jų negali suprasti, kuom kita galėjo patraukti Frenką. Aš jaučiau užuojautą Ajonai, turinčiai susitaikyti su mintimi, kad Salė nešioja Frenko kūdikį, kai ji taip norėtų būti jos vietoje. Siobanė taip pat yra labai patraukli veikėja, kuri, tirdama bylą, ir pati išgyvena asmeninę emocinę krizę, dėl ko yra dar labiau užjaučianti Ajonos ir Salės situacijai.

Salės paauglė dukra Džena taip pat įdomi diversija. Ji labai susirūpinusi tuo, kas vyksta, todėl elgiasi taip, kaip paaugliai moka geriausiai – maištauja! Nepaisant to, kad pasakojimas dažnai pertraukiamas Frenko mėginimais atgauti sąmonę ir bandymais suvokti kas jis ir ką jis padarė, jis taip ir lieka vieninteliu veikėju, su kuriuo mes visai nesusipažįstame. Tačiau šiais momentais skaitytojas pradeda suvokti, kodėl Frenkas galėjo taip pasielgti. Ir savo paties nuostabai, jūs netgi pradėsite jo šiek tiek gailėtis.

Man iš tiesų pradėjo patikti visi veikėjai ir aš susirūpinau, kas jiems toliau nutiks. Visą laiką skaitydama aš mąsčiau, kaip gi ši istorija galėtų pasibaigti. Viskas čia susipynę į tokį tinklą, kad mažiausiai vienas, jei ne visi, galiausiai bus įskaudintas. Kaip ir minėjau, neketinu išduoti, kas vyko toliau, tačiau pasakysiu, kad, bent jau man, skaitant apie penkiasdešimt paskutiniųjų puslapių patyriau tikrą emocijų antplūdį. Tiesą sakant, knygą skaičiau gan viešoje vietoje, todėl kiek susigėdau supratusi, kad mano veidu srūva ašaros. Taigi įspėju: geriau knygos pabaigą skaitykite namuose, savo paties privačioje kompanijoje šalia turėdami dėžutę servetėlių.

Apibendrinant noriu pasakyti, kad tai tikrai vertas dėmesio kūrinys. Nors apimtis yra 600 puslapių, tačiau man nepasirodė, kad būtų nukrypta nuo temos ar tuščiažodžiauta. Ir netgi po visų tų puslapių apėmė šioks toks gailestis, kad knyga jau perskaityta ir viskas baigėsi!

Apibendrinimas: Tikrai įtraukiantis ir smagus kūrinys.