Vilniaus bažnyčių įrašai T. 1

Tokį žmogų aš ekskomunikuočiau. Ne, ne ką nors iš šitos knygos autorių. Toli gražu. Jie gi niekuo dėti – mat iš giesmės šventos velnio neišmesi. Maža to – jie yra titanišką darbą nuveikę šaunuoliai.

Ir ne ką nors iš dabartinių Arkikatedros kanauninkų ar klebonų. Bet žmogų, kuris degina knygas ir tuo didžiuojasi... Mielai atskirčiau nuo bažnyčios, jei turėčiau nors menkiausių galių.

„Geriausiajam galingiausiajam Dievui. (Aš), Olavas Alginas, švedų tautybės, vedinas karštos meilės katalikų tikėjimui, eretiškas knygas viešai sudeginau ir todėl buvau įmestas į kalėjimą (visai teisingai – recenzento pastaba), tačiau Dievo pagalba ir šventųjų maldomis buvau išvaduotas (be reikalo – recenzento pastaba). Galiausiai dėl to paties tikėjimo ištremtas iš Livonijos, eidamas 93-iuosius metus panoro, kad jo kaulai čia būtų palaidoti. Tark skaitytojau: tebūnie amžinas atilsis Olavui ir amžinoji šviesa tešviečiai šiai sielai. 1638-ųjų rugpjūčio 6 dieną.“

Tai – kunigo Olavo Algino epitafija Vilniaus Arkikatedroje. Viena iš daugelio (kone absoliuti dauguma jų lotyniškos, bet negi čia pateiksi originalo kalbą, kad žmonės su žodynais skaitytų šį tekstą), aprašytų išties nuostabioje knygoje.

Pažinti istoriją iš vadovėlių – tai viena. Visai kas kita susidurti su ja akis į akį, kaip ir šitame veikale. Gal kam tai pasirodys pernelyg moksliška, bet aprašyti kone tuzino bažnyčių įrašus, epitafijas, antkapius etc. trimis kalbomis (lietuviškai, lenkiškai, lotyniškai) yra išties didžiulis darbas. Ir pateikti jų visų nuotraukas.

Kaip atsakas į knygadegį pagerbiančią epitafiją pateikiama nuotrauka ir aprašas iš šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Ironiška, bet čia pavaizduotas šv. Florijonas, kuris žmones sergi nuo gaisrų ir tuo pačiu yra ugniagesių globėjas...

Bet – velniop tuos asmeniškumus. Nes knyga neverta to, kad būtų po ją knaisiojamasi ieškant kliaučių. Paprasčiausiai tai yra labai aukšto lygio vadovėlis, praversiantis ir po bažnyčias klaidžiojantiems turistams, ir, ko gero, patiems istorikams. Mat vartydamas ją savotiškai prisilieti prie prieš amžius užgęsusių gyvybių.

Antai – epitafija trejų metų mirusiam sūnui ar keturiolikos mėnesių šį pasaulį palikusiai mergaitei. Kitur – bažnyčios akmeninėje sienoje įamžintas nežinomos motinos gedulas už karį, be laiko palikusį šį pasaulį kautynėse. Trečioje šventovėje įmūrytas gailestis dėl mokslininko, irgi per anksti palikusio šią ašarų pakalnę.

Tiesa, ne viskas čia yra taip arti mirties. Apstu aprašytų padėkų bažnyčias globojantiems šventiesiems ar šventovių fundatoriams, nestinga ir paprasčiausiai iškaltų ar išrašytų citatų iš Šventojo Rašto.

Todėl, mėginant pasivaikščioti po Vilniaus šventoves, labai verta su savimi paimti šią knygą. Ne per sunki, netrukdys, o pagelbės – iš tiesų.

p.s. Tai – tik pirmasis tomas, tad teks laukti tęsinio.
p.p.s. O deginti knygas – negražu.