Vienmečiai augalai

Tai  bus veikiau istorija apie mano susidūrimą su Nijolės Daujotytės knyga, nei normali knygos recenzija. Prieš ketvirtąjį rašykų kūrybvakarį ją įbruko kolega lioo, atseit, še, skaityk ir mokykis.

Atsiverčiau, perskaičiau pirmąjį eilėraštį ir nebenorėjau jos grąžinti teisėtam savininkui.

nėra čia pirmo eilėraščio,
ir antro, ir trečio nėra,
pasimėtė, atsilaupė, nuskilo,
kaip ir kiti gražūs
dalykai, -
besivaikant akimirkų, vis gražesnių ir
trapesnių, argi kitaip
vaikytumėmės pavasarį
po miesto skverus, laukus ir
pamiškes, jei nežinotume,
kaip spėriai jis senka.

Grąžinti teko, grįžau į Vilnių ir puoliau siaubti knygynų. Deja, teko susidurti su skaudžia realybe. „Daujotytė? Turim! Nijolė? Pirmą kartą girdžiu.“ Galiausiai gavau operatyvios informacijos, kad knyga gali būti Rašytojų sąjungos knygyne Antakalny. Skambinu.

— Labas vakaras, gal turite Daujotytės „Vienmečius augalus“?
— Palaukit. Yra „Auginkime augalus“, gal tiks?

Netiko. Visgi, išsiaiškinom, kad reikiamą knygą jie turi. Pasijuokėm. Pasiguodėm, kad poezijos nebedaug kas skaito, o perka... Nutylėsim.

aš visai neskaitau
knygų,
popieriui nutrūkstančių
titrų,
jei sakau,
kad skaitau –
meluoju,
jei skaitau,
nieko neatsimenu,
tik neparašytus
puslapius,
tik nepakeltų
akių spalvą.

Dabar karts nuo karto ją atsiverčiu. Jei yra daugiamėtė poezija, tai „Vienmečiai augalai“ — kaip tik tokia knyga. Šilta, moteriška, bet nenuvalkiota. Tokia ji man pasirodė.

Kodėl tu vis sakai:
tik „aš“, tik „man“...
O kaip tu pasakysi
žodį be pradžios?