Vidinė laisvė

Šia knygele siekiama pagvildenti krikščioniškojo gyvenimo pamatinę temą – vidinę laisvę. Siekis paprastas: manau, kad kiekvienam krikščioniui esminis dalykas – įsisąmoninti, jog net ir itin nepalankiai susiklosčius išorinėms aplinkybėms jam lieka jo viduje glūdinti laisvės erdvė, kurios niekas iš jo negali išplėšti, nes jos šaltinis ir laidas yra Dievas. To neįsisąmoninę, visą gyvenimą jausimės suvaržyti ir niekuomet nepatirsime tikrosios laimės. Priešingai, jei leisime savyje atsiskleisti šiai vidinei laisvės erdvei, tai nors ir teks mums kentėti, vis dėlto niekas nepajėgs mūsų visiškai prispausti ar sugniuždyti.

Pamatinis teiginys, kurį norime apsvarstyti, yra paprastas, bet didingas savo turiniu: žmogus įgyja vidinės laisvės tiek, kiek jame stiprėja tikėjimas, viltis ir meilė. Bandysime išsiaiškinti, kaip konkrečiai vadinamųjų „dieviškųjų dorybių“ dinamika tampa dvasinio gyvenimo branduoliu, taip pat atskleisime esminį vilties dorybės vaidmenį mūsų vidaus augimui. Vilties dorybė gali tikrai išsiskleisti tik būdama susijusi su širdies neturtu; tuo noriu pasakyti, kad mūsų darbą galima suprasti ir kaip pirmojo palaiminimo Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė komentarą.

Norime palinkėti, kad trečiojo tūkstantmečio pradžioje ši knyga padėtų visiems trokštantiems atsiverti vidinio atsinaujinimo stebuklams, kuriuos Šventoji Dvasia nori įgyvendinti jų širdyse, ir taip pasiekti šlovingąją Dievo vaikų laisvę.

Laisvės prasmė gali tapti privilegijuota šiuolaikinės kultūros ir krikščionybės susitikimo vieta. Išties krikščionybė pasirodo tarsi laisvės ir išlaisvinimo žinia. Kad tuo įsitikintume, pakanka atsiversti Naująjį Testamentą, kuriame itin dažni žodžiai „laisvas“, „laisvė“, „išlaisvinti“: tiesa padarys jus laisvus, - sako Jėzus Evangelijoje pagal Joną. Šv. Paulius teigia: kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė, ir kitoje vietoje: Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Šv. Jokūbas krikščionybės įstatymą vadina laisvės įstatymu. Belieka sužinoti, kokia yra tikroji šios laisvės prigimtis; mes ir bandysime tai suprasti.

Šiuolaikinė kultūra, kaip kiekvienas gali nesunkiai konstatuoti, jau kelis šimtmečius yra paženklinta laisvės troškimo. Vis dėlto gerai žinome, koks dviprasmiškas gali būti laisvės siekis ir įstumti į paklydimus, sukėlusius siaubingas beprotystes bei milijonų žmonių mirtis. Deja, XX amžius tapo išskirtiniu šito liudijimu. Tačiau laisvės troškimas ir toliau reiškėsi visose sferose: socialinėje, politinėje, ekonominėje, psichologinėje. Be abejo, jis nesiliovė reiškęsis todėl, kad, nepaisant visos pasiektos „pažangos“, į jį liko neatsakyta...

Moralės požiūriu susidaro įspūdis, kad vienintelė vertybė, trečiojo tūkstantmečio pradžioje dar galinti bent truputį palaikyti žmonių santarvę, yra laisvė: visas pasaulis iš dalies sutaria, kad pagarba kito laisvei tebėra pamatinė etinė norma. Aišku, ji daugiau atsispindi teorijoje nei tikrovėje (vakarietiškasis liberalizmas nuolatos savotiškai totalitarėja) ir net gali tiesiog atspindėti šiuolaikiniam žmogui būdingą egocentrizmą, kai pagarba kiekvieno laisvei yra suvokiama labiau kaip individualus savo teisių pabrėžimas nei etinis reikalavimas: niekas tenekliudo man daryti tai, ko užsigeidžiu...