Tirpstantys ledynai

Nauja, jau šešioliktoji, žinomo poeto eilėraščių knyga. Nieko nauja apie ją pasakyti nebūtų galima. Tos pačios temos, na, gal prisidėjo šiandienės realijos ir truputis pranašiško tono.

Eilėraščių amplitudė svyruoja nuo gero, ramaus eilėraščio „Gyvybė po medžiu“ iki griozdiško, perkrauto pavadinimų ir smerkiančio šiuolaikinį gyvenimą „Postmarksistinio rudens Užupio peizaže“.

Panašiai kaip ir anksčiau pasirodžiusioje J. Strielkūno knygoje, ryškiai justi senatvės, gyvenimo kelio apibendrinimo motyvai. Švelni autoironija, kiek piktesnė ironija kalbant apie dabartį. A. Baltakis sakydamas, kad „A. Maldonis pagrindiniu poetiškumo principu pasirinko siekimą maksimalios eilėraščio tapatybės su vidine patirtimi“, buvo visiškai teisus. Perskaičius lieka įspūdis, kad tai buvo ne poezijos knyga, bet asmeninis poeto dienoraštis.

Mėgstantiems ir skaičiusiems poeto knygas ši rinktinė turbūt paliks dvejopą įspūdį. Labai jau staigūs tie šuoliai iš susimąstymo į prozišką satyrizuotą tikrovę.