Tariamas iš tamsos

Išgirsti, ką byloja tamsa

„Nėra su kuo lyginti“, – šiais žodžiais paskutiniame viršelyje nusakomas naujausios V. Juknaitės knygos unikalumas. Pati autorė pabrėžia: „Nuščiuvimas tapo man vienintele galima laikysena šios tikrovės glėbyje. Viską pasakys vaikai“ (p. 7).

„Užrašytų“ vaikų – aštuoniolika, nors šnekinamų būta daugiau: „Nuoširdžiai dėkoju visiems. (...) Ir tiems, pokalbių su kuriais knygoje nėra“ (p. 173).

Atvirumas uždaužia žadą. Nė vienas pašnekovas neneria „į krūmus“ (p.156), nors kartais labai jaudinasi, nes kalbėti tenka ir pačiomis skaudžiausiomis temomis. Kaip V. Juknaitei pavyksta įgyti šią galią – nutrinti nuo amžių amžinųjų susiformavusią aiškią ribą, skiriančią suaugusio žmogaus ir vaiko ar paauglio pasaulius – paslaptis.

Kam skirta knyga? Vaikams, kurie galbūt domėsis, ką apie pasaulį, jo tvarką ir netvarką mąsto bendraamžiai? Tėvams, kurie galbūt norėtų pažinti vaikus iš naujo, kitaip – ir nustebti, kad per nago juodymą jų nepažįsta? Pedagogams? Ugdytojams? Švietimo ir mokslo ar Socministerijai?

Man šis klausimas per sunkus. O gal – „nelabai gerai suformuluotas klausimas“ (p. 11), anot Rapolo, Vilniaus „Genio“ pradinės mokyklos trečiaklasio.

Kita vertus, knyga, kurios „nėra su kuo lyginti“, norom nenorom priverčia mus laužyti ir savo skaitymo (juoba – anotavimo!) įpročius. Skaitant „iš tamsos“ aiškėja štai kas: vaikai augs, keisis, eis protingyn ar atvirkščiai – beaugdami degraduos ir praras buvusio mąstymo kokybę, bet jų pasakytos tiesos išliks. Nelyginant aforizmai: „Aš manau, kad vis tiek reikia pasitikėti savimi. Jei tu pradėsi nepasitikėti, tai nepasitikėjimas tave tiesiog sužlugdys. Tu nenorėsi gyventi, jeigu tu neturėsi pasitikėjimo“ (p. 42). Taip kalba šeštaklasis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą lankantis Janušas. O vos klase aukščiau besimokanti neregė Loreta į rašytojos klausimą, kodėl tiek daug žmonių (reikia manyti, reginčių, vadinasi, visiškai sveikų!) nebrangina gyvenimo, atsako Senekos proto verta formule: „... gal jie nori kažko daugiau už gyvenimą. Bet už gyvenimą daugiau nėra nieko. Nėra nieko daugiau“ (p. 57).

Loretos atsakymai, be kita ko, galėtų tapti savotišku mini pradžiamoksliu būsimiems socialinės sferos darbuotojams, kitaip tariant, pasiryžusiems dirbti su regėjimo neįgaliaisiais, nes ši mergaitė atskleidžia mums pačią tamsos pajautų esmę ir akivaizdžiai liudija individo, turinčio kitokį kūną, orumą: „... daug žmonių galvoja, jei jau aklas, tai jis nieko nemato, nieko nesupranta ir nieko nežino. Buvo toks atvejis troleibuse, kai man nebuvo kur atsisėsti. Močiutė sako, leiskit invalidei atsisėsti. Aš įsižeidžiau. Aš galvojau, kas tas invalidas. Dar buvau maža. Aš, sakau, taigi aš ne be kojų, ne be rankų. Visi žmonės pradėjo juoktis. Sako, invalidas yra tas žmogus, kuris turi negalią. Aš sakau, aš viską galiu, ir vaikščioti, ir kalbėti“ (p. 57).

Viena, ko labai gaila, užvertus paskutinįjį V. Juknaitės knygos puslapį – tai to, kad Lietuvoje, net ir išplėšus iš tamsos unikaliausius paliudijimus, niekas nesikeičia. Viliantis sukrėtimo, reikėtų nemenkų visuomenės pokyčių, visuomenės virsmo. Tuo tarpu mes, bent kol kas, esame linkę apatiškai gūžtis savo kiaute, abejingai ir savanoriškai užsimerkti: et, yra, kaip yra... Kažkur dingo iš mūsų kaukolyčių mistinis gyvybės ir minties plazdėjimas, įrodantis, jog žmogų tikrai kūrė Dievas, jog įdėjo į jį – dar įsčiose! – tris gramus sielos (jau nepamenu, kur skaičiau, kad mirdami mes tampame trimis gramais lengvesni, iš čia ir gimė prielaida, jog siela sveria būtent šitiek).

V. Juknaitės karta – tai karta, mokėjusi gyventi akių tamsoj, širdies šviesoj, kuri ir šiandien, ačiū Dievui, dar tebesivadovauja idealizmu, nes jai galioja Poeto priesakas: už žodį reikės atsakyt kaip už daiktą. Jeigu šitokio idealizmo stigtų, nebūtų parašomos su niekuo nelygintinos knygos. O dėl jaunuomenės (apie nieko neskaitančius šiuo atveju nešnekam) esu linkusi dvejoti: dalis jų, manau, įžvelgs pokalbiuose vien kokybinį vaiko psichologijos tyrimą, taikant naratyvinį interviu metodą. Tokia prielaida optimizmo nekelia.