Suvalgykite mane

Maisto gaminimas, ką ten gaminimas – maisto kultūra mūsų gyvenimui turi didžiulę reikšmę; net jei to nenorite pripažinti, apie tai niekada nepagalvojote ar kategoriškai su tuo nesutinkate. Pamenate plėvelę ant virinto pieno, kurį turėdavote gerti vaikystėje? O kotletai mokyklos valgykloje? O kokiomis spalvomis visą vaikystę ir paauglystę nudažė nekenčiama burokėlių lapelių sriuba, į kurios lėkštę graudžiai krisdavo ašaros, o po to ją vis tiek reikėdavo suvalgyti – su visomis ašaromis? Taigi. O maistas „Babetės puotoje“, rūsčią tikinčiųjų bendruomenę pakylėjęs į kūnišką bei dvasinę palaimą? Maistas svarbus net ir Alisai iš Stebuklų šalies – pamenate, kas atsitiko, jai suvalgius pyragaitį, ant kurio įsakmiai ir užrašyta „Suvalgyk mane“?

Ne veltui čia rašau apie maistą ir Alisą. Toks pats įsakmus, tik šiek tiek mandagesnis šūkis užrašytas ant prancūzės Agnes Desarthe knygos viršelio. Tik „Suvalgykite mane“ čia sako pati herojė Mirjama, keista moteris, beatodairiškai einanti per gyvenimą. Valiūkiškai meluojanti, genialiai gaminanti, atidaranti nuosavą restoraną ir.. pati jame gyvenanti, nes visas santaupas sudėjo į verslą. Naktimis besimaudanti restorano plautuvėje, dienomis beveik nemokamai maitinanti filosofijos studentes ir įvairaus plauko Paryžiaus keistuolius. Visiškai nesirūpinanti rinkodara, tačiau įkvėptai kurianti nuostabiausius patiekalus. Ir mąstanti. „Žinom, kad jei žingsnis po žingsnio negaminsime kaip patiekalo savo gyvenimo, niekas to už mus nepadarys“, – sako ji. Nepritampanti niekur, iš ramaus aprūpinto gyvenimo staigiai likimo išsviesta į... gyvenimo dugną, sakytume. Tačiau lengvas prancūziškas pasakojimas ne apie tai, kaip herojė įsimyli ne ką kitą, o savo sūnaus klasės draugą, kuris suvedžioja ją iš keršto. Savotiškas incestas, galima būtų pagalvoti. Liguistas potraukis jauniems vyriškiems kūnams? Emocinis nebrandumas? Bausmė už tokį – griežtu lietuvišku požiūriu lyg ir iškrypusį – svetimavimą? Ne, ką jūs. Herojė pasuka Colette pramintu keliu; iš šeimos židinio – į cirką. Cirką, kuriame „...galėjai tapti motina keturiolikos arba keturiasdešimt aštuonerių. Likti netekėjusi arba turėti tris vyrus. Galėjai būti pačios auginamų vaikų teta, pereiti dirbti nuo puodų prie kasos, ir tai netrukdė nei vienam iš mūsų prižiūrėti arklius ar pripildyti šunų dubenėlius“. Bet cirkas, kurio artistams Mirjama gamino maistą, iškeliauja, ir geniali kulinarė pagaliau apsistoja jau minėtame restorane.

Patiekalai, kvartalo keistuoliai, blykstelinčios meilės istorijos užuomazgos pasakojamos lengvai ir žaviai, su tikra paryžietiška elegancija. Uždegančiai, valiūkiškai ir patraukliai – lyg valgytum šokolado putėsius, lengvus, padarančius ir gyvenimą šiek tiek lengvesnį. Lyg jaustum burnoje tikrą Paryžiaus skonį, apčiuoptum rankomis tikrą Paryžiaus kūną, matytum tikrą jo veidą. Tikrą, ne turistinį Paryžių su visais neaprašomais jo personažais, su jo problemomis ir rūpesčiais, su arabais musulmonais. Netgi su (Lietuvoje tikriausiai nelabai girdėtais) aseksualais, kuriems romane atstovauja restorano administratorius Benas.

Tačiau regimas siužeto ir gyvenimo lengvumas apgaulingas. Pro jį, tarsi dygliuoti varnalėšos kibučiai, prasišviečia rimtos problemos. Kartais net tragiškos. Emocinis vidutinio amžiaus moters nesaugumas ir savotiškas emocinis neįgalumas: juk Mirjama nesugeba mylėti savo sūnaus – o taip trokšta to. Trauka jaunam kūnui ir nuolatinis artumo ieškojimas – juk Mirjama tarsi rūbus bematant mintyse prisimatuoja kiekvieną sutiktą vyriškį. Meilė kitataučiui kitatikiui – baisu ir pagalvoti. Visa tai rimta ir visai nejuokinga. Ir kaip neįtikėtinai lengvai praryji visas šias problemas, skaitydama romaną; „lengvai ir saldžiai“ jis nuslysta gerkle, ir tik suvalgiusi supranti, kas atsitiko. Kabliukai įstrigo, užsikabino, o Mirjama su paviršine prancūziška elegancija, meilės ilgesiu ir savo gyvenimo žaizdomis lieka atminty.

Viską padarėme. Suvalgėme svetimą gyvenimą. Susidaužkime taurėmis.