Sutelktinė

Vienintelė besiperšanti išvada perskaičius abu „Sutelktinės“ tomus – nuo žagrės visgi kilusi mūsų poezija. Aišku, nieko tame nėra ypatingo, kad valstiečių krašte ir visas įkvėpimas gimsta iš runkelių. Nėra tame fakte nieko nei gėdingo, nei iš esmės neigiamo.

Kitas šio poeto įkvėpimo šaltinis – religija. Tame vėlgi nieko neįprasto. Marijos žemėje ir ne tokių dalykų pasitaiko.

Tai – kitokia poezija, nei ta, kuri rašoma dabar. Atgyvenusi, bet jokių būdu ne blogesnė. Urbanistiniai motyvai joje pasitaiko, bet vėlgi – būtinai su neigiamu atspalviu. Nes mieste gyvena blogis. Mieste nėra Dievo.

Bet – nors pati nebeketinu šių knygų imti į rankas – pripažįstu, kad jų egzistavimo faktą galiu vertinti tik teigiamai. Dviejuose tomuose surinkti visi poeto eilėraščiai pravers ir dorai besimokantiems moksleiviams, ir pavargusiems nuo modernios poezijos. Ir – galų gale – rašantiems rimtesnes recenzijas nei ši.

Beje, apie rimtas recenzijas. Antrame knygos tome poeto išdirbį aptaria prof. Viktorija Skrupskelytė, sugebėjusi įžvelgti daugiau negu aš. Kviečiu pasiskaityti.