Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 1 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Štai taip Zaratustra kalbėjo

Štai taip Zaratustra kalbėjo Ši knyga kaip koks apsisnargliavęs „bugimenas“ pažadins jus vidury nakties, užpils kibirą ledinio vandens, išpers sėdimąją beržine vanta ir, šviesdama į vyzdį žibintuvėliu, smagiai apspjaudys jūsų inertišką kūną, kad suteiktų jam gyvybės, prikeltų jį kaip meno kūrinį, sutelkusį savin visa, kas dvasiška ir materialu, kas subjektyvu ir objektyvu. Epinė, eklektiška, pilna nuostabaus šlamšto ir nesąmonių virsmų Zaratustros istorija, persmelkta poezinio didaktizmo, oratoriškų pozų ir aukštųjų deklamacinių intonacijų.

Pragaro aukšte, į kurį papuola mirusios Zaratustros lūpos, karaliauja ugninga patriotinė frazeologija. Įsiutusį antžmogį prižiūrėtojas Wilamowitzas grūda į karcerį, kur jis, kandžiodamas šiurkštų sienų betoną, laužo dantis ir kaukia kaip šuo mėnesienoje. Kiek aukščiau sienomis bėgioja pats Nietzschė, kurio biografija ir kūryba nagrinėjama jau šimtą penkiasdešimtą kartą (ir nuolat begėdiškai iškraipoma) per pastaruosius šešerius metus. Supermenas, suvokdamas savo bejėgiškumą, nuolat tyliai šnabžda: „Už ką?“

Precedentas – aštri, kraujyje mirkyta plunksna. Nietzschės rašymo sistematika išeina iš apibrėžto, tradicinio filosofinio diskurso, tikslių definicijų moksliškumo ir tyčia (kartoju: tyčia, apgalvotai) apkrauna impresionistinio simbolizmo versifikacija, sukurdamas nerealų spritualistinį natūralizmą. Žinoma, būtų šaunu, kad „realizmo holokausto“ ir kūrybos tipologijų samplaika, pasaulėvaizdinių opozicijų darinys ir savo rigidišką prasmę praradusi fragmentų-alegorijų mozaika, nepribaigtų skaitytojo savo vienintėle klaidinga subjektyviąja interpretacija, gyvūlio ir antžmogio lydimosi temperatūra. Tačiau iliuzinė, reliatyvi ir perspektyvistinė daugiaprasminio stiliaus popuri XIX amžiaus pab. besikeičiančioje literatūrinėje situacijoje yra ne mažiau svarbi nei pati meninė kūryba, kuri kompulsyviai linkusi argumentacijos ieškoti poetinio teksto glaustuose aforizmuose, o ne solidžių ir nuobodžių filosofinių raštų sofistikoje. Tačiau nebijokite, mergaičiukės! Skaitydami laisvai galėsite surengti pikniką: užsikurti laužą, pakepti šašlykėlius, žodžiu, pailsėti.

Po knygos saule viskas paprasta. Keturios didelės dalys, sudarytos iš kitų mažesnių dalių. Klausimų bus? (Skaitytojai sustoja ratuku, palenkia galvas ir sustingsta.) „Siužetas, drauge recenzente, ar siužetas yra?“ Žinoma, ponai, o kaip gi be jo?

Pirma dalis
Neįmantrioje preambulėje trisdešimtmetis Zaratustra pasitraukia į secesiją, antropomorfizuojasi, įgauna išminties taškų - kuriančiojo pasiaukojimas, tragiška misija, ar sakralinis aktas, konfrontuojantis su profaniška tikrove? Atsakymų nėra. Kalnuose oras gnyras, tačiau greitai pasirodo kalnų ožiai: individualizmas, misticizmas, impresionizmas, vizionizmas ir simbolizmas. Visi jie ant subinių išsitatuiravę „mes atsidavę peizažiniams pomėgiams“. Zaratustra eretiškai, ekspresyviai konstatuoja „Dievo mirtį“, mat modernistinis pasaulis virto totaliu nihilizmo dekadansu, dvasios polėkio kacheksija. Sugestyviuoju kultūros atsinaujinimo ženklu skelbiamas „antžmogis“, t.y. individas didingesnis už žmogų, kaip pastarasis didingesnis už hominidą, kuris yra tik tiltas į savęs įveikimą; individas sugebėsiąs pralaužti smukusios civilizacijos kevalą ir atgaivinsiąs sielą, įteigdamas kūrybą ir valdžios jausmą kaip širdies aistras.

Zaratustra fanatiškai gongorizuoja erezijas nenusisekusio gyvenimo seniui, deklaruoja ugningus postulatus vietiniame karnavale, tačiau filisteriški antipodai ignoruoja aukštesniąją edukacinės prasmės manifestaciją ir, ironizuodami pesimistišką antikristą, pretenzingai zyzia, kad į sceną reikia infiltruoti lyno akrobatą. Toliau vykstančią teatralizaciją (Įžanginė prakalba, 6) skaičiau ilgiau nei pusvalandį: vėl ir vėl. Mane užvaldė veržimosi begalybėn, kelionės nežinion ir paslaptin aistra, kur grožiu tampa tai, kas natūralu, spontaniška, originalu, sentimentalu ir net kas skaudu. Norėjau verkti. Svaiginantis kintančio, permainingo pasaulio suvokimas ant „lyno virš bedugnės“ imitacijos, monstriškosios pelėdos balsu šnabšdantis į ausį, kad tarp didžiausių gyvenimo priešybių, kad tarp napoleoniškos didybės ir menkystės, tėra tik vienas žingsnis; esencija, aptraukta akinačio kontrastų šešėlių mirguliavimo, pažadinanti ironiško, paradoksalaus, groteskiško jos regėjimo galimybę. Mėginu paaiškinti, kad paveikslinis lyno motyvas įamžina žmogaus-piligrimo kelionę dieviškojo absoliuto link. Žmogus – amžinasis keliautojas, nugyvenęs begalę reinkarnuotų gyvenimų ir be perstojo judąs tolyn... Prisiekiu, aukščiausio oktaninio skaičiaus benzinas! Preliudija baigiama užuominomis ir sąsajomis, kodėl „ėjimo į liaudį“ idealogija netenka prasmės ir kodėl Zaratustros didaktika tokia velnioniškai ezoterinė: pranašas ieško ne tikinčiųjų piemenukų, ne avių bandų ar tylių enciklopedinių eruditų, o laisvamanių kūrėjų – išdižių, maištaujančių ir plačių pažiūrų. Čia prasideda propagandinė pasaka į kurią nugrimzta urbanistiniai ir technogeniniai protai. Pakinkyk serverį, mielasis!

Programiškai realizuojami trys subordinaciniai dvasios virsmai: kupranugario, liūto ir vaiko. Kupranugaris, savo charakteristika nenusileidžiantis paliegusiam mului, reprezentuoja pažinimo svarmenis; dopingo prisirijęs liūtas apsimetinėja kūrybinės laisvės ir inovacinio mąstymo apologetu; vakare ant naktipuodžio sėdintis vaikas oraliniu būdu mėgaujasi šiltu sklerozės buteliuku. Siūloma imponuojanti „užmaršties“ idėja, kad naivusis žmogus į pasaulį sugebėtų žvelgti šviežiai. Tai ne pasyvioji, o aktyvioji užmarštis, vedanti kuriantįjį prie naujų pasaulio vaizdinių. Tikrojo žinojimo pradžia – „žinojimo užmiršimas“. Žvairuodamas į Rytus klausiu: „Lao Dzės falsifikacija?“ Aha.

Gudragalviška fabula teleportuoja skaitytoją į hedonistinę provinciją, registruotą idiliškuoju „Žalmargės karvės“ vardu. Čia Nietzschės protagonistas susipažįsta su išmintingu lunatiku, nemigos akimis hipnotizuojančiu publiką, sarkazmo kruša apipila tikinčiuosius ir „kūno niekintojus“, pasineria į nusikaltėlio psichoanalizę, ieško ir muštruoja nepatyrusius jaunuolius, niekina valstybę ir fariziejus, kalba apie dorybes ir ydas, apie meilę ir mirtį. Visą miestą apgaubia ypatinga materialistino monizmo atmosfera, kur dvasia ir materija susaistoma kaip nedalomos ir vientisos būties simbolinė išraiškos forma. Brėžiama griežta demarkacinė linija apie fizinę substanciją, o dualizmas ir metafizika bekompromisiškai nuslopinami. Ant lavonų sušokama imorali pergalės samba, aktyvuojasi specialiai paruošti „gilaus blogio“ žvygavimų, antagonistinių voliojimosi arba kaip ten dar reiškia savo jėgą antžmogiški dygliuočiai ir gigantiški nuo egoizmo anabolikų kobros, principai. Zaratustros mokyme valios autonomijos algoritmas neigia autoritetus, tradicijas ir bet kokią kosminę tiesą. Konkretus lozungas – gyventi reikia maksimalistiniu produktyvumu iki pirmųjų kūno denegeracijos požymių, kai tampi niekuo ir gali „rinktis“ mirtį. Įsivaizduokite tai, kaip stiplčezą su kompasu ir žemėlapiu. Bėgimas yra dinamiškas ir reliatyvus gyvenimas, kliūtys – savęs įveikimo procesas, kompasas – ekskliuzyvinis „čia ir dabar“, o žemėlapio rolėje – futuristinis antžmogio terariumas kaip motyvuota direktyva. „Dėde, o kas įvyksta Pirmos dalies pabaigoje?“ Na, Zaratustra pasitraukia į kalnus. Teisybės tenai nėra. Gyvybės taip pat.

Antra dalis
Po kelerių metų mesiją aplanko omen nomen: žiūrėdamas į veidrodį, kurį laiko spoguotas vaikas, Zaratustra mato chirališką atspindį – pašaipų velnio snukį. Tai noriai aprobuojama kaip niekingų golemų parazitavimas jaunųjų pasiekėjų legionuose. Intervercija būtina! Kūliavirsčiu risimės nuo kalno. Beje, šis sapnas – interpretacinio perspektyvizmo pavyzdėlis, kuris savo netrivialumu gali įstumti į gilius apmąstymus kiekvieną neišmanėlį. Pats šios recenzijos autorius, pavyzdžiui, gilinosi į esmę pakartotinio skaitymo laikotarpiu, galvoje užfiksavęs knygos finalinius epizodus.

„Kūrybinė valia“ ir „galios siekimas“ – Antros dalies magnetinis traukos laukas. Tai tam tikras abstrakrus parametras, atskiriantis aveles nuo ožkiukų. Gadinai aplinkiniams gyvenimą, chamiškai elgeisi viešose vietose, vogei teptukus ir šaukštus iš neturtingų artistų – gauni pliusą. Mėgavaisi skaitydamas Nietzschės kūrybą – krūva pliusų ir papildomai šimtinė juodo įniršio. Ir priešingai: girių sanitarai ir paprasčiausiai malonūs žmonės nuolat pasipildo, tiksliau atrofuoja valios identitetą, neigiama energija ir anksčiau ar vėliau baigia savo egzistenciją nepalikę nė pėdsako.

„Nakties dainoje“, „Šokio dainoje“ ir „Raudoje“ Zaratustrą ištinka krizė (kaip ir „Pranaše“). Kol su didžiakrūtėmis menadėmis šokamas elektrinis „bugis“, lingvistika virsta rapsodiška, o asmeninės laiškanešio karjeros nesėkmės iškelia proktitinius vidinius konfliktus. Sielvarto ekspansija tęsiasi per megalomanijos psichopatiją, neurasteninę difuziją ir dekadentišką agoniją. Visas šis prakeiktas agregatas tirpsta Nietzschės priešų alcheminiame mišinyje, kuris reabilitacijos momentu supanešėja į koncentruotą alter ego endorfiną. Ilgai trunkantis atsigėrimas nedelsiant perkelia į septintą dangų - vėl sugrįžta pasitikėjimo savimi ir ryžto banga. Svarbiausia – nežiūrėti žemyn: nepratus gali apsvaigti galva.

Nauja kontrastinga aliuzija - tikras apžavas. Zaratustra sapne tituluoja save „mirties pilies ant kalno kapinių sargu“, trūnijančios kultūros paveldininku ir pranašu. Stūgaujantis vėjas išplėšia vartus, atblokšdamas juodą karstą, tuoj pat subyrėjusį į šipulius, iš kurio staugdami „iššoka tūkstantis veidų ir snukių: vaikų ir angelų, pelėdų, juokdarių ir vaiko dydžio peteliškių“. Vienas iš mokinių pasitelkia burimą iš kavos tirščių: vėjas – tai per kultūrą išsiugdyta ir nuskaidrinta audros ir veržimosi Zaratustros dvasia, pakankamai stipri išbudinti „dar miegančius“. Zaratustra tuom abejoja, o susitikimas su kupriuku (ne, ne muzikantu) padidina jo proto skeptiškumą. Protas paklūsta.

Paskutiniame Antros dalies skyriuje, „Tyliausioje valandoje“, tarp Zaratustros ir „tylos be balso“ užsimezga poleminis dialogas, aiškinantis sąmoningo pasitraukimo iš visuomenės priežastis. Jausdamas atsakomybę už viso pasaulio likimą ir už savo mokinius, Zaratustra suvokia, kad tik suklestėjus individualybės raiškai, tik subrendus sielai, jis galės sugrįžti, mokyti ir mylėti. Etiude, pirmyn į olą!

Trečia dalis
Perbridęs kanjoną, Zaratustra įsėda į laivą (ir ten sėdi, kol išlipa). Nostalgiškoje, blankioje ir prislėgtoje erdvėje, reikalai sublimuojasi į maištingą katatoninę neviltį, o kamufliažinė protingų kliedesių sistema priverčia skaitytoją žagsėti iš nuostabos. Teatrinis, artistinis, fikcinis egzistavimo lygmuo atrodo daugiau nei vizija. Net su filosofiniu akmeniu supersonifikuotas nykštukas, švino lašais kankinantis gigantišką milžiną ir bandantis įtikinti, kad jo pagrindas – ne šiaip papjė mašė ar statiškas personažas, netrukdo stebuklingos meno jėgos realumui.

Vienas svarbiausių Trečios dalies orbitos elementų -  evoliucinis recidyvas, t.y. laiko ir visatos beribiškumo, praeities ir ateities pasikartojimas apskritimu nuo mažiausių iki aukščiausių formų su perpetuum mobile funkcija. Materializmo bestija išskėčia kojas ir puikuojasi savo milžinišku klitoriumi: ką daryti, jeigu žmonijos laukia nuolatinė kremacija ir reinkarnacija, kastracija ir masturbacija?! Pirmiausia, norint išsivaduoti nuo švininio nykštuko pasturgalio, „piemuo“ privalo nukąsti biblijinei gyvatei galvą, iškelti virš savęs fakelą ir tapti „apšviestuoju“, galinčiu kvatotis nepriklausomomis balso stygomis. Xe-xe, ir kitaip.

Digresiškai keliaudamas per nykius, idiotų ir atskalūnų pilnus modernistinius miestus, Zaratustra „Sugrįžime“ reziumuoja savo klydimus ir paklydimus, ieškojimus, permainas ir išmintį. Ibsenizmą pakeičia jaukūs namučiai, neviltį – energija ir troškimas gyventi, o mimetiškos Pirmos dalies antžmogio ir Antros dalies „kultūros atbudimo“ akytkūniai, stimuliuojami estetinio dainavimo ir šokio pilnatvės, žydi lyg būtų patręšti kompostu. Trečios dalies pabaigoje Zaratustra, išgulėjęs be sąmonės septynias dienas, suvokia, jog „būtis prasideda kiekvieną akimirką, o vidurys yra visur“ (sic!), todėl chronologiškai įvykiai niekada nesikartoja ir negali būti tokie pat. Žodžiu, nykštukas palieka pastatą!

Antžmogio transformacija kaip duoklė dievams laminuojama „Septyniais antspaudais“ ir įgauna teisę išsidabinti triumfuojančiomis pergalės spalvomis: „Latentinės traumatologijos doktoratas“, „Agrastas“, „Paschendale numylėtynis“, „100% kirminų mišrainė“ ir „Myliu aš tave, o amžinybe!“.

Ketvirta ir paskutinė dalis
Tęsti knygos peržiūrą neprotinga dėl neįvykdomo troškimo nusispjauti, užmušti, paskęsti, išsiplėtusiom lėliukėm paskubomis prabėgti, paskui dar porą kartų, gurkšnojant kartų raudonąjį, mėgautis kiekvienu lašu-puslapiu, meldžiantis „a“, palieka pėdsaką, bjaurybė, nieko nepadarysi. Coup de grace.

Fin de siecle mohikanas
„Štai taip Zaratustra kalbėjo“ – tai pasaulio kultūroje ilgai neatvertų, slopintų ir neatrastų kūrybos milžiniškų vertybiškai kanotuotos meninės vaizduotės, poetinės mąstysenos ir intuityvių galių eksplozija, siautulingas, jėgos pilnas estetinis fenomenas ir suklestėjimas, savitai nuspalvintas visos XIX-XX amžių sandūros antipozityvistinės Vakarų Europos kultūros aplinkos, kuris nepralenkė ir pačios kultūros: filosofija tapo poetiška, literatūra – filosofiška, moksliniai atradimai savo fantastiškumu stulbino, o meninė vaizduotė demonstravo dėmesingumą „moksliškumui“.

Verdiktas: magnum opus.
2006-03-03
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Kitos
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2002
Vertėjas (-a): Alfonsas Tekorius
Puslapių: 368
Kodas: ISBN 9955-08-202-X
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-19 10:20
Masturbantas tėvas
Recenzija sušikta.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-10 03:53
Nukryžiuotasis
Recenzija rase kazkokia 'filologe' visiskai filosofijos neismananti, vertino tik visokias vaizdavimo priemones ir kritikavo metaforas apie kurinio ideja ne zodziu neprasitardama. Naudojo modernius terminus bandydama naiviai isiteikti skaitytojui. Skaitant susidaro vaizdas, kad arba ji daug prikure arba supratimas iskreiptas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-04 13:10
Mrr Drugelių Paišytoja
prieš metus bandžiau skaityt. nieko neišėjo. matyt po šios recenzijos bandysiu dar kartą :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-04 02:11
infantilus
pasistengta. gerai
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą