Sniegynų šalis

Jasunario Kavabatos (Yasunari Kawabata) parašyta „Sniegynų šalis“ yra tokia knyga, dėl kurios skaitytojai „perspėja“ kitus skaitytojus: jai įveikti reikės šiek tiek kantrybės. Kitais žodžiais tariant, knygoje atsiskleidžia specifinė darna ir toli gražu ne viskas yra paaiškinama.

Skaitant tokį kūrinį reikia galvoti. Jei kažkam daug mąstyti – sudėtinga, tuomet prireiks ir kantrybės. Tačiau „Sniegynų šalis“ iš tikrųjų nėra lėto veiksmo knyga. Tai santykinai trumpas kūrinys (kiek mažiau nei 200 puslapių) apie žmonių tarpusavio santykius, vienatvę bei dar blogiau – apie tai, kaip du žmonės bando susijungti, tačiau galiausiai jiems nepavyksta, nepriklausomai nuo to, ar jie tai supranta, ar ne.

Gamta ir kraštovaizdis atlieka bene tokį pat svarbų vaidmenį, kaip ir patys personažai –  kalnuota vietovė sniegu dengtomis viršūnėmis taip pat tampa veikėju. Šimamura – verslininkas, keliaujantis iš Tokijo prie karštųjų versmių. Ten jis susipažįsta su geiša Komako. Knygos autorius ne kartą sužiba savo įžvalgumu, kuris pasakojimui suteikia pikantiškumo. Pavyzdžiui, akimirka, kai pasirodo merginos veidas: tuomet atrodo, kad jos grožis materializuojasi iš paties kraštovaizdžio:

„Perskirtas veido, vakaro kraštovaizdis lėtai judėjo aplink jo kontūrus. Veidas taip pat atrodė lyg būtų permatomas, bet argi jis tikrai toks buvo? Šimamurai rodėsi, jog vakaro kraštovaizdis iš tikrųjų ėjo per veidą, o tėkmė nesustojo idant neleistų jam manyti, kad taip nėra.”

Šimamura – tai nuobodžiaujantis individas, kuris „gyvena dykinėdamas“. Taigi, jis vyksta prie karštųjų srovių, mėgindamas atgaivinti save ir atgauti dalį atvirumo, kurį jaučiasi praradęs. Tai nėra labai brandi asmenybė – jis renkasi gyventi savo paties sukurtose fantazijose vietoj to, kad pats viską patirtų.

Pavyzdžiui, jis taip apibūdina baletą: jis niekada jo nebuvo matęs, todėl tai yra „kito pasaulio“ dalis. Jis prisipažįsta niekada ir nenorėjęs pamatyti, kaip tai atrodo iš tikrųjų – Šimamura verčiau pasitikės vakariečių knygų sukurtais vaizdiniais. Vėliau jis „nenorą pažinti baleto“ palygina su įsimylėjimu žmogaus, kurio niekada nebuvo matęs.

Toliau, pasakotojui vėl prabilus apie „tolimą pasaulį“, panaudojama dar daugiau kraštovaizdžių aprašymų, tokiu būdu išreiškiamos Šimamuros nuotaikos. Dabar ir jis yra to pasaulio dalis, nepaisant to, kad tai jis dabar yra atitolęs:

„Visada pasiruošęs atiduoti save svajonėms, jis negalėjo patikėti, jog veidrodis, sklandantis virš vakaro peizažo ir kitas, snieguotas veidrodis iš tikrųjų buvo žmogaus rankų darbas. Jie buvo gamtos dalis, kažkokio nutolusio pasaulio dalis. O kambarys, iš kurio jis ką tik išėjo, taip pat tapo to paties tolimo pasaulio dalimi.“

Šimamura artimiau susipažįsta su Komako ir skaitytojas pamato, jog jis nėra lengvai save atskleidžiantis žmogus, todėl jam sunku mylėti. Šimamurai taip pat nesiseka kurti santykių ir su Joko, Komako drauge ir varžove, kuriai jaučia potraukį.

Komako nori žinoti, kodėl ji taip patinka Šimamurai, tačiau šis negali jai to paaiškinti. Iš pradžių jis bando viską paversti juokais, tačiau ji nori išgirsti atsakymą ir spaudžia jį, o Šimamura vis tiek negali atsakyti. Bandydamas pasakyti jai komplimentą, išsireiškia pernelyg globėjiškai, lyg vienintelis jo noras buvo pasinaudoti ja, vardan savo malonumo. Išreikšdamas jos pyktį, pasakotojas pažymi: „Jis nė nesapnavo, kad Komako būtų tokia moteris, kuri įsižeistų dėl nereikšmingos replikos, ir tas faktas suteikė jai nenugalimo liūdnumo.“

Komako nebuvo vietos Šimamuros sukurtame fantazijų pasaulyje. Nuotaikai išreikšti autorius ir vėl panaudoja kraštovaizdžio palyginimą, kur kalnai „kasdieną vis toliau nutolę vienas nuo kito“, o rudenį keičiant žiemai, „kedrai, pasislėpę po plonyčiu sniego paltu, kilo nuo baltos žemės tiesiai į dangų, ir kiekvienas iš jų buvo griežtai atskirtas nuo likusiųjų.“

Apibūdinimas „atskirtas“ seka iš karto po emocionalaus konflikto tarp Komako ir Šimamuros, ir tai nėra atsitiktinumas. Romano pabaiga yra labai meistriškai parašyta ir įsimintina, ir vis dėlto tam tikra prasme ji nevienareikšmiška. Nuošaliame sandėlyje kyla gaisras ir būtent Komako yra ta, kuri drąsiai puola į liepsnas, kad ištrauktų iš ten Joko.

Dar didingesnę metaforą įskaitome, kai Šimamura susivokia esantis visiškai nenaudingas, negalintis niekaip padėti: kai jis pabando pajudėti, vyrai, perimantys Joko iš Komako rankų, nustumia jį šalin. Kelios akimirkos prieš tai, nepaisant gaisro, jis dar buvo savo fantazijų pasaulyje, stebėdamas Paukščių Taką, plytintį virš jų. Kai Šimamura yra nustumiamas į šalį, jis griūna „atbulas ir Paukščių Takas su griausmu nusileidžia žemyn ant jo.“

Romane „Sniegynų šalis“ svarbu ne veikas ar siužetas. Knyga žavi aprašymais ir netikėtais pastebėjimas. Nepaisant to, veiksmo yra, ir gana daug. Man visuomet atrodo juokingi nusiskundimai literatūriniais romanais, kuriuose „veiksmas vyksta per lėtai“ – jei jau norite greito tempo, rinkitės trilerį.

Tuo tarpu ši knyga yra kur kas labiau nukreipta į savistabą ir apmąstymus, ir būtent tai padaro šį romaną tokiu puikiu. Vertinu penkiais iš penkių balų ir rekomenduoju visiems knygų fanams. Ypač intravertams.