Skubus paštas

Pasiimdama skaityti šią knygą, tikėjausi ramaus skaitalo prieš miegą. Neįpareigojančio, tokio, kuris gimdo maloniai rožinius sapnus, bet taip, kaip ir jie, ramia sąžine yra pamirštamas išaušus rytui. Realybė pasirodė kitokia. Taip, knyga yra gera ir skaitosi gana maloniai. Iki tol, kol atverčiate paskutinį skyrių, kukliai pavadintą „Leidėjo pastabos”.

Tikrai nepamenu knygos, kuri būtų mane taip sujaudinusi — pačia neigiamiausia prasme. Pasijutau apgauta knygos autorės. Įtraukta apgaulingo knygos romantizmo ir iš visų jėgų nutėkšta į pilką (ką ten pilką — juodą) realybę. Dar blogiau — knyga leidžia suprasti, kokie esame naivūs. Bet tam, kad paaiškinčiau tokio susierzinimo priežastį, turėčiau nupasakoti šios meilės istorijos pabaigą. O to daryti visiškai nenoriu. Perskaitysit — sužinosit. Ir nevadinkit manęs sadiste.

Atrodo, nieko neįprasto. Jaunutė gerbėja rašo laiškus menininkui, kurio net nuotraukose nėra mačiusi. Laiškai nėra tokie jau nekalti nuo pat pradžios:

Ten, po oda, kur kūnas virsta skysčiais, regiu Jūsų paveikslą „Be pavadinimo”, kuris kabojo Paryžiaus galerijoje.
O gal tai jo spalvų tonai ir jų kaita įsismelkė man į kūną.
Nors ne aš jį tapiau, tas paveikslas — mano.

Vėliau atmosfera tik dar labiau kaista, nors nuo pat pradžių yra aišku, kad jei Delfinei šie laiškai yra visas gyvenimas, Žanui Lukui jie — tik pramoga. Jauna moteris žingsnis po žingsnio, žodis po žodžio klimpsta vis gilys į šiuos epistoliarinius santykius. Ji žino, kad jis vedęs, kad yra toli, bet ar tikrai suvokia, kad jos padėtis beviltiška?

Leidėjai ypatingai akcentuoja tai, jog šie laiškai,  nepaisant „mūsų elektroninio amžiaus”, yra parašyti ranka, išsiųsti paprastu paštu. Suprantama, tokį laišką gauti yra daug maloniau nei paprastą e-mailą, tačiau šiuolaikiniai žmonės nėra įpratę laukti. Laukimas juos žudo, ir tą galiausiai supranta Delfinė, kas rytą desperatiškai terorizuodama paštininką. Ar yra? Ne, nėra. Tomis akimirkomis ji turbūt tūkstančius kartų keikė save — kodėl neišsiuntė paprasto mailo, jie nėra linkę taip pasimesti kaip popieriniai laiškai. Nors, iš kitos pusės — jos laiškai tiesiog privalėjo turėti savo tarpininką, laiškanešį. Kodėl, sužinosite knygos pabaigoje. Tik meldžiu, neskaitykite jos prieš miegą. Gal ji nepaveiks jūsų taip, kaip paveikė mane. Bet tai, kad nustebsite — galiu jums garantuoti.