Siena

Šį Jean-Paul Sartre'o novelių rinkinį sudaro penkios novelės: „Siena“, „Kambarys“, „Herostratas“, „Intymumas“ ir „Viršininko vaikystė“. Kiekvienoje iš jų veikėjai patenka į situacijas, kuriose jie turi priimti sprendimą, atsilaikyti prieš psichologinę prievartą, visuomenės elgesio normų spaudimą, nesaugumo arba vienatvės jausmus. Novelių herojų likimai įrodo, kiek mažai galimybių įgyvendinti savo laisvą apsisprendimą šiame pasaulyje turi žmogus, kokie absurdiški kartais būna gyvenimo posūkiai.

Labiausiai mano dėmesį patraukė novelės „Siena“ ir „Herostratas“. „Siena“ – tai pirmoji rinkinio novelė, pagal kurią pavadintas ir visas rinkinys. Novelės herojus atsiduria toli gražu ne malonioje situacijoje. Jis, kaip Ispanijos anarchistinio judėjimo dalyvis, suimtas ir po tardymo nuteisiamas sušaudymui, nes atsisako išduoti, kur slepiasi jo bendražygis. Sušaudymas turi įvykti iš ryto, gyventi lieka viena naktis. Drauge su dviem kameros draugais, kurių laukia tas pats, veikėjas leidžia nakties valandas, per kurias reikia apsiprasti su mintimi, kad už kelių valandų reiks mirti, per kurias keičiasi viskas - požiūris į gyvenimą, save patį, prisiminimus, mylimus žmones:

„Nepakenčiu švelnių išpažinčių. Bet pats buvau kaltas, pats papasakojau apie Končą praeitą naktį, o juk vertėjo patylėti. Draugavau su ja metus. Dar vakar už penkių minučių pasimatymą būčiau sutikęs nusikirsti ranką. Tas jausmas buvo stipresnis už mane patį, todėl ir pasipasakojau. O šią akimirką jau nenorėjau jos matyti, neturėjau ko jai pasakyti. Net nebetroškau suspausti jos glėbyje, nes man kūnas, papilkėjęs ir suprakaitavęs, man buvo šlykštus, be to, bijojau, kad galiu pasibaisėti ir jos kūnu. Sužinojusi apie mano mirtį, Konča verks; ištisus mėnesius gyvenimas jai bus nemielas. Bet mirsiu vis dėlto aš. Prisiminiau jos švelnias, gražias akis. Kai į mane žiūrėdavo, jos žvilgsnis tarsi prasiskverbdavo iki mano sielos gelmių. Manau, kad taip jau nebebūtų: jei ji pažvelgtų į mane dabar, jos žvilgsnis liktų jos akyse, jis manęs nebepasiektų. Aš buvau vienas.“

Sarkastiškai parodomas žmogaus nereikšmingumas, jo gyvybės nevertingumas – pavyzdžiui, žmogaus likimas nusprendžiamas penkias minutes netrukusiame teisme arba tai, kad į mirti pasmerktųjų kamerą naktį praleisti ateina gydytojas, norintis ištyrinėti fizines ir psichines žmonių reakcijas prieš mirtį. Ir, galų gale, su ironija parodoma, kad net apsisprendimo numirti įgyvendinimas nepriklauso nuo veikėjo valios, kad žmogus tėra nuo jo nepriklausančių aplinkybių žaisliukas.

Novelėje „Herostratas“ matome „normalųjį“ pasaulį žmogaus, esančio už normalumo ribos, akimis. Tai pilko nepastebimo žmogelio, ko gero, stovinčio ant psichinės ligos slenksčio, monologas. Jam nepatinka žmonės, jis šlykštisi jais visais ir žiūri į juos iš aukšto, laikydamas save antihumanistu. Norėdamas kažkaip įprasminti savo būtį, šis veikėjas sukuria planą nužudyti tų šlykščių padarų tiek, kiek pajėgs, o tada nusižudyti, ketindamas įeiti į istoriją kaip „juodasis didvyris“, kaip pavyzdžiui, mitinis Herostratas:

„- Žinau, apie ką kalbat, - pasakė man. – Jo vardas Herostratas. Jis norėjo išgarsėti ir nieko geriau nesugalvojo, kaip tik sudeginti Efeso šventyklą, vieną iš septynių pasaulio stebuklų.
- O kas buvo tos šventyklos architektas?
- Nebeprisimenu, - prisipažino šis, - manau, autorius nežinomas.
- Tikrai? Tačiau jūs prisimenate Herostrato vardą? Matote, jis ne taip jau ir blogai viską apskaičiavo.“

Tačiau šio plano įgyvendinimas sekasi ne visai taip, kaip buvo numatyta...

Ir kitose novelėse galima rasti daug minčių, kurios užkliūna ir pasilieka ilgam. Pasakojama paprastai, ramiai, nevengiama ironijos, kitokių, ribą peržengusių žmonių požiūrio į visuomenę. Žmonės nėra labai svarbūs, jie egzistuoja nepastebimi ir neįsimenantys, tik padarydami kažką TOKIO, galbūt baisaus ir blogo, protestuodami prieš viską ir visus, gali išsiskirti ir būti pastebėti kitų, įprasminti savo buvimą. Atsidūrus ekstremaliose, ribinėse situacijose (pavyzdžiui, mirties ar beprotystės akivaizdoje) jiems tenka priimti sprendimą, keičiantį bei turintį įtakos ne vien jų, bet ir šalia jų esančių žmonių likimams, tačiau gyvenimas turi savo logiką ir dažnai tik pasijuokia iš žmogaus pastangų įgyvendinti tai, kam buvo pasiryžta.

Novelių pabaiga dažnai netikėta, paskutinis sakinys sukrečia, apverčia viską aukštyn kojom. Arba tiesiog sustato į vietas.

Kokias filosofines mintis ir egzistencializmo pagrindus įžvelgsite novelėse, čia jau priklausys nuo kiekvieno skaitytojo asmeniškai, bet paskaityti verta, nes, net ir giliai nenagrinėjant, novelės patraukia savo paprastu, sklandžiu pasakojimo stiliumi, nelabai nuspėjamais siužeto posūkiais, įžvalgiais pastebėjimais bei atvirumu.