Sidharta

Hermann Hesse kūryba persmelkta Indijos filosofijos, bet „Sidharta“ ypatingai. Nors tikrasis Sidharta Gautama Šakjamunis, gimęs Šiaurės Indijoje, yra pirmasis Budha, prašvitęs ir pasiekęs Nirvaną, surinkęs gausų būrį pasekėjų ir mokęs žmoniją, kaip išsivaduoti nuo gyvenimo kančių, šioje knygoje autorius Sidhartos vardu vadina brahmano sūnų, kurį patraukia elgetaujančių vienuolių, atklydusių į miestą, romus žvilgsnis, sklindantis savęs atsižadėjimo aromatas, gyvenimo kančios sunaikinimas. Jis nutaria palikti tėvo namus ir keliauti drauge su jais, su samanais. O jo vaikystės draugas Govinda, matydamas išmintingą ir gražų savo draugą, jo nepalieka, ir keliauja su juo.

Asketiškas gyvenimas pas samanus Sidhartai padėjo suvokti, kad visą kelią jis turi praeiti pats, tik taip atras savo tiesą ir išsivaduos iš kančios. To neišmokys joks išminčius, kad ir kokia palaima ir ramybe alsuotų šviesus taikus mokytojo žvilgsnis. Neįmanoma žodžiais perteikti jausmo, kurį patirti gali ne kiekvienas. Dėl to, išgirdęs apie šventąjį atsiskyrėlį, prašvitusįjį vienuolį Gotama, jis palieka samanus ir leidžiasi į kelionę, norėdamas pamatyti jį. Ne išgirsti jo mokslo, o tik pamatyti, kaip atrodo prašvitęs žmogus. Suradęs šį atsiskyrėlį, Sidharta atsisveikina su savo draugu Govinda, palikdamas jį tarp kitų vienuolių, besiklausančių išminčiaus mokslo, o pats patraukia toliau. Tačiau ramybe alsuojantis senojo vienuolio žvilgsnis nepalieka visą jo gyvenimą, jis pamilsta šį žmogų. Bet turi jį palikti, kad pats atrastų būdą, kaip pasiekti šį nuostabų jausmą, kuris persmelkia visą išminčiaus žvilgsnį, eiseną, kalbą.

Jaunasis Sidharta, palikęs giraitę ir vienuolius, pasineria į malonumų pasaulį. Jis žaidžia meilės žaidimus su Kamala, užsiima prekyba ir skęsta materialumo liūne, kol vieną dieną nuklysta iki upės, kuri kažkokiu stebuklingu būdu atskleidžia visą jo gyvenimo beprasmybę. Kodėl jis paliko mylinčius tėvus, juk jo žingsnis juos įskaudino? Ar buvo verta? Ką jis dabar turi? Viską reikėjo pradėti iš naujo. Bet ir nereikėjo. Visas jo gyvenimas, koks jis bebuvo, tai buvo ėjimas link Nirvanos. Ir jei jis nebūtų padaręs bent vieno žingsnio, kurį padarė, kažin, ar tada prie upės jį būtų aplankęs palaimingas jausmas, privertęs ištarti žodelį OM, kuris atrodytų nereikšmingas, jei nesuvoki, kad tai iš širdies gelmių su didele meile viskam, kas tave supa besiveržiantis jausmas. Žodinė palaimingojo jausmo išraiška.

Tai knyga apie globalinę meilę. Visuotiną meilę. Stiprią meilę. Kuri nesisavina, paleidžia ir vis tiek niekur nedingsta, nes meilės objektas yra visur. Savo kelionių pabaigoje brahmano sūnus Sidharta mylėti visą pasaulį ir vienu metu kiekviename daikte matyti visatą ir net save patį išmoksta iš upės. Vandenys teka, ir jiems nėra nei praeities, nei ateities. Į kurią upės vagą bepažiūrėsi, vanduo yra dabar, laiko sąvoka neegzistuoja. Upė kvepia amžinybe. Kadaise jis buvo vaikas. Klaidžiojantis vienuolis. Meilužis ir pirklys. O gyvenimo pabaigoje, keldamas žmones per upę, jis  jau žinojo, kad čia ir dabar jis yra ir vaikas, ir meilužis, ir keltininkas, ir vienuolis, ir akmuo, ir mylima moteris, ir sūnus. Nebeliko kančios, nes neliko praradimo jausmo ir baimės. Šis suvokimas – tai nelengvas kelias. Teko palikti tėvo namus, į kuriuos jis taip ir nesugrįžo. Gyventi su vienuoliais asketais miške, marinti save badu, išsižadėti gyvenimo malonumų, paskui į juos pasinerti, kad vėl viską pradėtų iš naujo.

Keltininkas Vasudeva – be mokytojų, be išminčių, tiesiog savo gyvenimo ir stebėjimo eigoje jis išmoksta mylėti ir tampa pavyzdžiu Sidhartai. Savotišku jo mokytoju, kaip ir upė. Ar ne keista, kad tiek apkeliavęs ir išklausęs protingų žodžių,  gyvenęs su samanais, klausydamas jų mokslo, Sidharta daugiausia išmoksta iš tylaus romaus keltininko? Ar tai ne ženklas, kad ėjimas link Nirvanos slypi kiekviename iš mūsų, kad tai užgimęs jausmas, ir jo nereikia mokytis iš kitų, o tiesiog stengtis pažadinti save patį?

„Išklausyti išmokė mane upė, ji mokys ir tave. Žiūrėk, ir tau ji pasakė, kad gera yra leistis žemyn, grimzti, ieškoti gilumos. Turtingas aristokratas Sidharta tampa irkluotoju, mokytasis brahmanas Sidharta – keltininku: ir tai tau pasakė upė.“

Palaima leistis žemyn, lygiai, kaip ir kilti. Visi darbai puikūs. Ir pirklio, ir keltininko.  Visų gyvenimai gražūs. Ir ramus žvilgsnis į tai, kad prarado aristokrato rūbus ir atrado keltininko darbą, Sidhartą veda link visuotinės meilės. Jam buvo malonus turtas ir sotus valgis, dabar jam malonus skurdas ir ryžių srėbalas. Viskas miela. Patyrimo jausmas mielas. Kiekvieną akimirką džiaugiesi tarsi ką tik praregėjęs aklasis, kuriam nesvarbu, ką jis mato, svarbu, kad mato. 

H. Hesse - sudėtingas rašytojas. Dėl to baugu imtis atsakomybės recenzuoti jo kūrybą. Ypač kalbėti apie Nirvaną, kurią patiria nedaugelis. Ši knyga - apie ėjimą link didžiausios palaimos, suvokimo, kad gyveni amžinai, link būsenos, kuri aplankius tavęs jau nebepalieka.

„Regiu, mylimasis, kad atradai ramybę. Aš prisipažinsiu, jos neradau. Tark man, gerbiamasai, dar žodelį, pasakyk ką nors, ko galėčiau nusitverti, ką galėčiau suprasti! Įduok man ką nors į kelią. Jis dažnai sunkus, tas mano kelias, dažnai tamsus, Sidharta.“