Saulėtekis

Ypač šios dienos skaitytojo akimis žiūrint – knygelėje keturi, nepaprastos jėgos kupini, ir velnioniškai įspūdingi skyriai: „Šlamėkite vėliavos“, „Kur Nemunas teka“, „Manoji karta“, „Mes taikos kareiviai“. Kiekviena dalis iliustruota mažu trafaretiniu vaizdeliu – raudonosios vėliavos šešėly Gedimino pilis; didelio kolūkinio lauko pavėsy išrikiuotos javų gubos; kareivis su šalmu ir darbininkas su geležiniu veržlių raktu rankoje; demonstrantai su plakatais šlovinančiais „Stalino saulę“.

Iš karto pastebėsiu – be galo gaila, be galo graudu, kad šitaip buvo „suraityti“ talentingi Lietuvos inteligentai, rašytojai ir kad jų „nuoširdi“ aimana virto kietu majakovskišku kirčiu į istorijos ir jaunosios kartos šaknis, rūko stalininių penkmečių gaužiančiais dūmais, skambėjo beprasmiais krūvon sugintų ir išmuštruotų, pusbadžiu gyvenančių kareivių šūkiais, ditirambais kolūkiniam kaimui, kur už metų darbą žmogui tebuvo pagrojami naujametiniai maršai ir įpilamos į terbą kelios saujos dirsėtų grūdų. Oi, kaip graudu ir liūdna matyti visa tai, matyti pasidavimą ir vergiškumą. Ir ta „spalinė – stalininė“ audra nusiaubė ne tik ką tik įbridusius į literatūrinius vandenis, bet ir jau pagarsėjusius, žinomus mūsų „žmogaus sielų inžinierius“. Nedaug tebuvo miškinių ir į jį panašių. Lietuva (kokia Lietuva, ar Lietuva?) raudonajam okupantui pasidavė neiššavusi iš savo šautuvų nė vieno rimtesnio šūvio... Tokiai „karinei mūsų istorijai“ galbūt tiko ir tokie poetai, kurie vietoj nuoširdumo ir tikrovės vertė žmonėms ant galvų melą, paspalvintas nacionaliniu koloritu Maskvos ideologinių maniakų paplavas.

Manau, kad po to kalbėti apie, sakyčiau vieno talentingesnio poeto V. Mozūriūno eiles, yra beprasmiška arba ta klaba turi būti surišta su tuo, kad iš viso rinkinio surasti nors vieną „racionalų poetinį grūdą“.

Štai pirmasis posmas, kuris išreiškia rinkinio esmę: „Eis, laikai, eis epochos mūs žemėje. / Laiko ratas didės ir didės, / Tiktai Stalinas bus jų sąžinė / Jų mintis, jų jėga ir garbė.“ (7 p.) Paskaitinėdamas jau atverčiu 23 p. ir vis partija, stalininės statybos, priesaikos ir ištikimybė partijai, pagarba pavergėjams... „Kas gali išmatuoti žmogaus galią, / Kada jis laisvas, tvirtas ir didus! / Štai vėl skaitau aš apie savo šalį / Garbinguoju Tarybų Sąjungos vardu.“ (23 p.). Pagaliau 37 p. suradau „nekaltą eilėraštį“ – „Rytas Vilniuje“. Ne, ir šitas supintas su politika, su fabrikais, tarybomis... O gal geresnis bus 40 p. „Naujųjų metų naktį“? – „Ir atsistos prie bendro vaišių stalo / Angliakasys, poetas, žemdirbys. / Jie kels taures už mūsų plačią šalį. / – Už Staliną! – draugai jiems atsakys.“ Štai, kaip šventėme Naujuosius...tariant V. Mozūriūno eilėmis... O štai pirmasis žmoniškas posmas – 51 p. „Saulė leidos už kaimo į šilą, / Iš laukų dvelkė vėjas rugiais, / Aš ėjau per tą vakaro tylą / Panemunės arimais lygiais.“ O tolesni to paties eilėraščio posmai vėl tyžta į stalininę „komunizmo tvirtovę“... Toliau – vaikai, duona, draugystė, pavasaris, pievos, kaimiški ratai ir visi išdrikę ant kruvinos raudonosios spalvos, ant melo ir tirštai liejamo tarybinio lako. Ir užbaigiau skaitinėti knygą, ir baigiamąjį akordą jau „groju“: „Pas mus Maskva – / Taikos didi tvirtovė. / Čia Stalinas, čia liaudis ir tiesa. / Tarybų Sąjunga taikos sargyboj stovi, / Jos balso klauso žmonija visa.“ (116 p.)

Taip visoje V. Mozūriūno knygelėje neradus nė vieno bent kiek nuoširdesnio ir tikrai poetinio posmo ir tenka baigti šią recenziją. Nuo savęs pridursiu: „Atleisk, anksti mirusiam poetui, Viešpatie. Būt gerai, jei poetas būtų nežinojęs, ką jis daro...“

Va, kokioje kultūrinėje terpėje, kuri buvo spausdinama ir puošiama pačiomis gražiausiomis raidėmis, pačiame geriausiame popieriuje, liaupsinama per spaudą ir radiją, augo kelios Lietuvos pokario žmonių kartos. Ir kas gi būtų iš jų šiandien (kas yra iš jų šiandien?), jei ne „mokslai prie namų židinio“, jei ne „balanos gadynės“ tradicijos?