Roshaldė

1914-ieji. Trisdešimt septynerių Hermann Hesse ir romanas „Roshaldė“.

Praeina devyniasdešimt metų, ir knyga jaukiai įsitaiso mano išgrotuose pirštuose. „Tai moteris“ – šauna mintis. Prablaivėji, atverti knygą, paskaitai, ir galop kiek nustembi. Roshaldė – tai dvaras, ir štai jau pats pirmas skyrius priverčia laukti staigmenų. Nes apsirikai ties pirmuoju žodžiu, ties svarbiausiu žodžiu. Nuostabu.

Johanas Feragutas – vienas iš gausybės rašytojo taip mėgstamų talentingų menininkų. Dailininkas, labai žymus ir geras dailininkas. O juk esmė yra turėti kažką, kas tavęs neišduotų ir neišeitų... Jis turi savo drobes, turi teptukus ir idėjas, turi talentą. Amžinai turi. Visa laimė. Nes jo ateljė ir du kambariai šalia jos tūno didžiojo dvaro fone, šešėly ponų namo, kur ir pats praleido nemaža laiko, kol galų gale ten liko tik reti jo apsilankymai ir žmona su vienu iš dviejų sūnų, nes nebebuvo galima ilgiau kentėti trinties. Nesutarimų. Nesusikalbėjimo.

Taigi: žiedas ant piršto tylutėliai būna, žmona Adelė gyvena tam pačiam dvare, nors beveik kitur, ir iš santuokos telieka kankinančių disonansų muzika... Kam? Mažasis Pjeras. Viso romano tėkmėje šis mažas stebuklas egzistuoja tarsi ryšys tarp dviejų šalių, tarp dviejų susituokusių viengungių, tarp ateljė ir ponų namo. Pjeras – jaunesnysis poros sūnus, numylėtinis, tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, vienu metu jis tiesiog tampa vienišu berniuku, kartu ir suaugusiu vyru, nes jis vienas; tėvas piešia dvokiančioj savo buveinėj, mama be paliovos muzikuoja ir kalbasi su trumpam grįžusiu vyresniuoju sūnumi Albertu; jo Pjeras nemyli, ir Albertas atsako tuo pačiu; taigi visi užsidarę savo pasauliuose... Vienatvė išaugina vaisių. Vaisiaus vardas Liga.

„Liga“ – skamba ponios Adelės galvoje. „Liga“ – Feraguto. Albertas, ir tas nejaukiai taikstosi su Liga. Paskui vaisius vardą pasikeičia. Užauga ir tampa Pabaiga.

Ir visgi knyga, ko gero, net žymiai labiau yra apie vyrišką draugystę, o ne ryšį tarp sutrūkusios dviejų žmonių gijos; labai tvirtą, ilgą, santūrią ir ramią Feraguto draugystę su Otu Burkhartu. Peršasi mintis, kad dailininkas nesuprato moterų. Tiesiog nesuvokė kažkokios erdvės tarp vyro ir moters, o galbūt vedė ne Tą. Menininkui visad sunkiau su materialistu. O ji buvo tokia. „Virš siauros lovos kabojo prismeigtos dvi nuotraukos be rėmelių – mažojo Pjero ir Oto Burkharto.“ Ir dar: „Bet matai, Otai, aš nieko daugiau neturiu. Aš niūrau tarp griuvėsių, ir jeigu šiandien mirčiau, tai, be tavęs, daugių daugiausia susijaudintų keli žurnalistai. Aš vargeta, bet turiu šį vaiką, aš vis dar turiu šį mielą mažą žmogutį, kuriam gyvenu ir kurį galiu mylėti...“ Otas ir Pjeras. Jiedu vieninteliai tiksliai įkūniję dailininko gyvenimą. Ir tapyba, be abejo.

Kažkodėl jums dabar atrodo, nes atrodo ir man, perskaičius recenziją, kad knyga velniškai tamsi ir nyki. O taip nėra. Visas romanas pilnas nuostabių spalvų, juokingų vaikiškų problemų ir romantiškų gamtos paralelių. Tik knygos pabaigoje atsiranda Pabaiga ir užgožia savo tamsybe.

Tai nėra gyvenimo knyga. Netgi apskritai, kalbant apie Hesse‘s kūrybą, kur kas didesnį įspūdį palieka kiti romanai: „Stepių vilkas“, „Sidharta“, „Gertrūda“... Bet „Roshaldė“ ypač simpatiška. Ir būtina perskaityti, kad tavo gyvenimas šiek tiek pasikeistų.