
Kai apsiėmiau recenzuoti šią knygą, nei apie jos autorių Brian Jacques, nei apie „Raudonmūrį“ nebuvau girdėjusi absoliučiai nieko. Gal todėl, kad jau seniai išaugau iš pasakų skaitymo amžiaus… Bent jau taip maniau, kol nepradėjau skaityti šios knygos.
Pasidomėjusi sužinojau, kad „Raudonmūris“ – tai ne tik knyga (ar knygos), o visa industrija, apimanti “Raudonmūrio” skaitytojų klubą, kulinarijos knygas, TV šou, žaislus, kryžiažodžius…
Apie autorių
Populiarus vaikų rašytojas Brian Jacques gimė II pasaulinio karo išvakarėse (tiksliau, 1939 m.), užaugo Liverpulio dokų rajone. Autoriaus vaikystė buvo nepavydėtina – dangų raižantys priešų bombonešiai, nuolatinis maisto stygius, į karą išėję ir negrįžę artimieji, draugai ir kaimynai… Tikriausiai todėl pagrindinė visų „Raudonmūrio“ serijos knygų mintis – pagarbą pelnanti narsa, padorumas, tėvynės gynyba.
Apie „Raudonmūrio“ seriją
„Raudonmūris“ – pirmoji istorijų serijos knyga, parašyta dar 1986 metais (šiuo metu parašyta 17 knygų). „Raudonmūrio“ istorijos taip pavadintos todėl, kad veiksmo centras yra Raudonmūrio Abatija. Abatijoje ir ją supančioje Žydinčioje Girioje gyvena taikios pelės, kurmiai, voverės, kirstukai, pelėnai, zuikiai ir kiti draugiškai sutariantys gyvūnai. Kaip įprasta gėrio ir blogio kovą aprašančiose istorijose, taikieji veikėjai susiduria su „blogiečiais“ – suktomis žebenkštimis, šermuonėliais, lapėmis ir kitais piktavaliais gyvūnais.
„Raudonmūrio“ istorijų tikslinė auditorija – 9-15 metų jaunimas. Tačiau, mano manymu, jos gali sudominti ir vyresnių amžiaus grupių atstovus.
Knygos siužetas
„Raudonmūrio“ veiksmas vyksta to paties pavadinimo pelių vienuolyne ir jį supančioje Žydinčioje Girioje. Vienuolyno pelės ir jų bičiuliai susirenka į vienuolyną šventei. Pirmiesiems svečiams pradedant skirstytis, pasklinda gandas, kad į taikų Žydinčios Girios kraštą atsibasto galvažudys žiurkinas Klunis Botagas ir jo gauja. Klunis rezga planus užgrobti Raudonmūrį ir paversti jo įnamius vergais.
Narsūs Raudonmūrio gyventojai neketina pasiduoti. Vadovaujamos barsukės Konstancijos ir peliuko Matijaus, pelės ir jų draugai stoja ginti vienuolyną nuo neprašytų svečių. Matijas įkvėpimo ir stiprybės semiasi iš vienuolyno mitinio didvyrio – karžygio Martyno – ir mano turįs žūt būt rasti seniai dingusį Martyno kardą. Juo peliukas galiausiai ketina nudėti baisųjį Klunį. Po daugybės susirėmimų, pavojų ir nuotykių narsieji gynėjai ir senieji bei naujieji jų draugai Klunio gaują įveikia ir Žydinčioje Girioje vėl įsivyrauja taika bei ramybė.
Apie veikėjus
Pasak autoriaus, visos jo istorijos yra „nusižiūrėtos“ iš gyvenimo, veikėjai – gyvenime jo sutiktų žmonių prototipai. Pavyzdžiui, viena pagrindinių veikėjų – drąsioji barsukė Konstancija – jo senelės prototipas, kirstukų partizanų sąjungos nariai – Liverpulio dokų darbininkų, o piktadarės žiurkės – krovininių laivų triumuose gyvenusios jūrų žiurkės, su kuriomis autoriui teko susidurti keliaujant. Paklaustas, kodėl pagrindiniais veikėjais pasirinko peles, autorius atsakė: „Pelės – mano didvyriai, nes jos, kaip vaikai, yra mažos ir turi mokytis būti narsios bei vadovautis protu.“ (Šaltinis: www.redbrick.org)
Pora žodžių pabaigai
Jau seniai buvau skaičiusi tokią šiltą, nuoširdžiai papasakotą istoriją, kurioje akcentuojamos, mano nuomone, amžinos vertybės draugiškumas, geranoriškumas, pagalba skriaudžiamiems, pagarba vyresniems... Tai puikus atokvėpis nuo visokių šiais laikais klestinčių robotų-transformerių, superdidvyrių, įvairaus plauko ateivių ir kitų neaiškios kilmės veikėjų.