Prisiminimų prisiminimai

Net nežinau, kas pastūmėjo mane paimti į rankas būtent šią knygą: ar tai mano naujasis susidomėjimas filosofija, ar tai, kad ši knyga yra parašyta šiais laikais (ir apie šiuos laikus) ir kas yra svarbiausia - lietuvių autoriaus. Iki šiol nebuvau nieko girdėjusi apie Liutaurą Degėsį, bet perskaičiusi „Prisiminimų prisiminimus“ supratau, kad nežinojimas apie tokio autoriaus egzistavimą buvo mano klaida (gerai, kad labai greitai ir lengvai  pataisoma).

Visa knyga yra keliolikos (o tiksliau devyniolikos) esė rinkinys. Tai ironiški, kritiški ir kartais gali pasirodyti, kad net šiek tiek ciniški kūrinėliai apie žmones, žmonių santykius, gyvenimą ir kitokius esamus, bet retai apgalvojamus (ar tiesiog nepastebimus) dalykus.

Nuo pat pradžių knygoje tiesiogiai ir užuominomis yra išjuokiama dabartinė Lietuvos politika. Kartais tenka pagauti savo mintyse tai, kad „ir aš apie tai galvojau“, bet neturėjau drąsos to garsiai pasakyti (ar užrašyti).

Kuo labiau gilinies į knygos esmę, tuo tvirčiau jauties, nes supranti, kad esi ne vienas, kuriam visi dabartiniai įvykiai atrodo kaip mažas cirkas. Tik kažkodėl ir šis cirkas sugeba tapti nebejuokingas, nei dalyvaujantiems, nei stebintiems. Nors geriau pagalvojus, o kas tiems politikams ir lieka, kai tik nedaugelis sugeba juos kritikuoti protingai ir be egoizmo (kurio taip ir nedrįsta pripažinti).

Taip pat autorius nepamiršta užkliudyti šiuo metu labai aktualios švietimo sistemos problemos. Beje, šiuometinio mokslo kainų tema yra liečiama mažiausiai, nes Liutauras Degėsys, pats būdamas Vilniaus pedagoginio universiteto Filosofijos katedros vedėju, įžvelgia daug didesnę bėdą - nepritaikymas gyvenimui. Kitaip (jo žodžiais) tariant - „mokyklose dar negyvenama, nes mokomasi, kaip reikės gyventi, - prisiminkite, juk mokykla – tai pasirengimas gyvenimui. Tiesa, čia yra šiokia tokia problema, mat mokiniai dažniausiai jauni ir nekantrūs, juos sunkoka įtikinti, kad reikia negyventi ir tik laukti, kol prasidės gyvenimas.“

Daugelyje esė visi aprašomi įvykiai yra paremti ne tik nuosava autoriaus nuomone, bet ir pavyzdžiais iš tokių šalių kaip Vengrija, Rusija, Čekija, Švedija, Amerika. Taip yra sustiprinamas kiekvieno žodžio įtaigumas ir priverčiama labiau susimąstyti „ar yra jau taip blogai, kaip atrodo, ar vis dėl to yra daug geriau, nei mums atrodo“.

Liutauras Degėsys, rašydamas knygą norėjo sutrikdyti jaukią skaitytojo minčių tėkmę. Bandė priversti suabejoti savo kasdienybe, pačių susikurtais standartais, suabejoti savo įpročiais - nesvarbu, praktiniais ar moraliniais. Tačiau perspėja, kad pakeitęs požiūrį į kokią nors nereikšmingą smulkmeną, gali sugriauti visatą arba pasikeisti ir pats.

Tikrai nesigailiu, kad mano rankose atsirado šis kūrinys, nes ši knyga mane išmokė, kad negalima į viską žiūrėti per daug rimtai, bet ir pro pirštus žvelgti nepatartina. Įžvelgiau gyvenimo prisipildymą matomais ir neakivaizdžiais pavojais. Pakeičiau savo požiūrį apie daugelį dalykų ir pastebėjau tai, apie ką anksčiau negalėjau net pagalvoti. Ką jau bekalbėti apie tai, kad tiesiog ryte prarijau kiekvieną puslapį ir žodį negalėdama pakelti akių nuo tų baltų lapų, išpuoštų juodomis raidėmis.

Siūlyčiau paskaityti šį kūrinį kiekvienam, kuris yra nepatenkintas šiuolaikine valdžia ir visiems, kurie nori pradėti domėtis filosofija. Taip pat knyga skirta ir tiems, kurie vis dar ieško savęs ar tiesiog nori į viską pažvelgti kitokiu žvilgsniu. O gal tau tai taps tik puikiu laiko (ar bemiegių naktų) praleidimu?

Tavo valia ar ryšiesi tai padaryti.