Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Pastoviųjų vertybių versmė

Pastoviųjų vertybių versmė Knygyne žvilgtelėjęs literatūros kritikos lentynon šiek tiek nustembi aptikęs prieš pusmetį išleistą knygą, pavadintą „Pastoviųjų vertybių versme“. Taip tituluotos knygos nevalingai dairytumeisi dvasinės literatūros, galbūt ezoterikos skyrelyje, jei nežinotum, kad jos autorius – Vaidotas Daunys. Paskutinįkart V. Daunio vardas tarp knygų naujienų buvo pasirodęs 1999-aisiais. Tada į poezijos rinktinę Kelio ženklai buvo sudėti beveik visi jo eilėraščiai: iš debiutinės knygelės Metų laikai (1985), periodikos, dar neskelbti darbiniai eilių variantai. Tačiau poetą liudija ne vien tai, kas formaliai atpažįstama kaip eilėraščiai. Prie V. Daunio poetinio palikimo priskirtina V. Balčyčio nuotraukų ir poeto esė knyga Vilnius. Vardas ir žodis („Regnum“, 1993) bei daugybė kitų esė, taip ligi šiol ir nesurinktų į viena. Yra dar Šeštoji diena, operatyviai paruošta spaudai ir išleista baigiantis 1995-iesiems, kurių liepos 29 d. (šeštadienį) rašytoją netikėtai užklupusi mirtis privertė padėti tašką jo biografijoje. Ši knyga – tai politinių, kultūrinių, visuomeninių aktualijų esė, rašytų „Lietuvos ryto“ dienraščiui, rinkinys. Ne visiškai pilnas, bet pakankamai svariai pristatantis V. Daunį kaip moralinį autoritetą, subtilų švietėją.

Jei neskaičiuosime knygos sudarytojos Elvyros Usačiovaitės paminėto nedidelio tiražo sąsiuvinio Donelaitis: metų laikai ir erdvės (medžiaga lektoriui, 1989), Pastoviųjų vertybių versmė yra penktoji knyga. Ji pristato V. Daunį jaunajai kartai dar nepažįstamu rakursu – kaip literatūros kritiką. Tai nėra „Raštų“ pobūdžio visų jo literatūrologinių straipsnių in corpore rinkinys. Sudarytoja rašo, kad iš daugiau nei aštuoniasdešimties straipsnių „atrinkti patys ryškiausi, su nuosekliai pagrįstais teiginiais“ (p. 10). Be abejo, nemenka dalimi knygos apimtį lėmė lėšos, skirtos valstybės biudžeto ir per kelerius metus paaukotos organizacijų ar pavienių asmenų. Atranką padaryti reikėjo ne tik dėl finansinių apribojimų: tuometinio Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininko rašytos savotiškos ataskaitinės apžvalgos, aptarinėti debiutai tokių autorių, kurių pavardžių šiandien kultūros gyvenime neaptiksime. Bet buvo ir iš ko rinktis: straipsniai įvairiausiomis temomis jam byrėjo kaip iš rankovės, jų skaičius tikrai viršytų pusantro šimto. Tad svarbiausia atranka vyko apsibrėžiant aspektą.

V. Daunys buvo renesansiškai plačių interesų žmogus (juokais tariant, tik liutnia neskambino), labiau reiškęsis kaip interpretatorius, ideologas ir telkėjas negu kūrėjas. Jis spaudoje itin aktyviai aptarinėjo etikos, vėliau – krikščioniškosios filosofijos straipsnių rinkinius bei veikalus (verta paminėti jo įdėmų žvilgsnį į A. Maceiną), domėjosi vertimo problematika (ypač stengėsi naujai perteikti Dante’s kūrybą), pats šiek tiek vertė iš rusų, lenkų, anglų, italų, latvių kalbų (Tagorės, V. Nabokovo prozos, M. Šagalo straipsnio, keli R. Brandstaeterio eilėraščių vertimai tebėra išsibarstę periodikoje). Puoselėjo kultūrinį dialogą su rusiškai, lenkiškai, jidiš kalba kalbančiais Lietuvos (ir ne tik) menininkais, svajojo sukurti bendrą su latviais ir galbūt estais meno žurnalą. Viena iš V. Daunio vizijų buvo palaikyti istoriškai nulemtą kultūrinį vientisumą su baltarusiais (jo „misijos“ į O. Milašiaus gimtinę Čerėjoje bei tekstai apie tenykštį vietovaizdį ir kultūrinę atrofiją). Yra analizavęs aštuntojo devintojo dešimtmečio dramaturgijos trūkumus, aptaręs teatro situaciją (skatino G. Padegimo eksperimentus kuriant poetinę, kamerinę atmosferą netradicinėse erdvėse, etalonu laikė J. Miltinį su jo dialoginio teatro tradicija; neigiamai vertino E. Nekrošiaus mėginimus sceninę kalbą praplėsti neverbalinėmis priemonėmis).

Nuo 1985-ųjų spaudoje ėmė rodytis V. Daunio atsiliepimų apie tapybos parodas (pradedant R. Lankausku), recenzijų apie meno albumus, dailininkų monografijas ir kita. Dailę, muziką interpretuojančiuose tekstuose mėgėjiško įspūdžio neužslopina didelis rašytojo pasitikėjimas savo intuicija. Tačiau pagarbą kelia įsipareigojimas kultūrai – visa esybe, gal net viršijantis jėgas. Subūręs ir įkvėpęs unikalų kultūrinį sambūrį „Regnum“, jis parodė, kaip aktyviai gali būti atstatomas pozityvusis Vakarų modernizmo kontekstas. Ši veikla labiausiai atskleidė V. Daunio interesus, jo reflektuotų kultūros vertybių arsenalą. Jo teigimu, vertybių buvimas savaime implikuoja pastovumo (nenykstamumo), visuotinumo dėmenis.

„Pastovus“ – dažnas V. Daunio epitetas, atspindintis jo pasaulėvaizdį, kuriame nepajudinamai viešpatavo aukšta–žema kategorijos. Tai vertė Vaidotą nuolat ir įtemptai spręsti už daikto slypinčios esmės rebusus, kasdienybėje fiksuoti dieviškuosius rašmenis. Tad neatsitiktinai jis juto bendrumą su V. Mykolaičiu-Putinu. Kaip kūno sudėjimas, taip ir sielos konstitucija yra bent kiek užprogramuoti genetiškai. Giminiški pasauliai atpažįstami, jie anksčiau ar vėliau susitinka – kaip ir tos pačios kalbos vienijami žmonės. Abu labai jautė ontologinę vertikalę, abu orientavosi į klasiką. Veikiausiai Putinas pirmasis iš kultūros autoritetų V. Dauniui parodė J. S. Bachą, R. M. Rilke, J. Baltrušaitį. Abiejuose veikė saugikliai drastiškų kalbos eksperimentų atžvilgiu. V. Daunys pirmąją poezijos knygą pavadino Metų laikai ne tik K. Donelaičio ar A. Vivaldi garbei, bet ir veikiamas V. Mačernio, Putino ciklo „Mano mėnesiai“. Muzikinių temų (rečiau muzikinės architektonikos), ciklų pomėgis V. Daunio poezijoje, matyt, taip pat perimtas iš Putino.

Savo tyrinėjimuose pabrėždamas Putino kūryboje vyraujantį kelionės motyvą (nors kurio gi XX a. poeto kūryboje jo nėra?), V. Daunys suformulavo idėją apie tikro poeto nuolat patiriamą dvasinį būvį – Civitas peregrina (savotiška šv. Augustino dviejų miestų slinkties į sąlytį korekcija). Galbūt ir V. Daunio atsiribojimą nuo ortodoksinės krikščionybės pagreitino ne tik jo paties negalėjimas kuriant įsisprausti į dogminius rėmus (nors apie kanoną svarstyta labai pakiliai), bet ir Putino, kuriame niekaip nesutarė kunigas ir poetas, patirtis. Ne paskutinį vaidmenį Putino gyvenimo ir kūrybos sprendimuose atliko kaltės atakos. Kūrybos psichologijos įžvalgą, kad rašymas visuomet susijęs su kaltės jausmu, yra reflektavęs Jonas Aistis. V. Daunys taip pat daug kalbėjo apie kaltę, tik ją sumetafizino, tapatino su aukojimosi už kitą išgyvenimu.

Daugiau nei trečdalį naujosios V. Daunio rašinių rinktinės sudaro tekstai apie Putiną. Ankstyviausia studija šia tema yra diplominis darbas baigiant Vilniaus universitetą - „Filosofiškumas V. Mykolaičio-Putino poezijoje“, kuris šiandien vertingas ne tiek kaip naujas žodis Putino kūrybos interpretacijoje (praėjo daugiau kai du dešimtmečiai nuo jo parašymo), kiek kaip dokumentas, liudijantis jauno žmogaus įspūdingą intelektualinį pajėgumą, kompetenciją (publikuojama „Priedo“ skiltyje). Vėlyviausia esė „Putine, baltasai“ – absoliučiai poetinis tekstas, kuris atrodytų „pasiliejęs“, jei prieš jį nebūtų spausdinami analitiniai straipsniai, rodantys kiekvienos įžvalgos genezę. Sudėta visa, kas V. Daunio apie Putiną parašyta, išskyrus pranešimą „Putinas ir Čiurlionis“, skaitytą jubiliejinėje konferencijoje 1992 m. Sudarytoja, matyt, nusprendė, kad šis tekstas iš literatūros studijų gravituoja į tarpdisciplininę sritį. Gal ir ne be pagrindo: pranešimas labai nekonkretus, pilnas sunkiai verifikuojamų nuojautų. Bet tada abejonių kelia dar bent vienas tekstas, kuriame nieko naujesnio nepasakoma – „Putinas. Tarp dviejų aušrų“ (p. 96-98). Juolab kad knygoje yra straipsnis bemaž tokiu pat pavadinimu, išsiskiriantis kontekstualumu ir įdomiu požiūriu. Jame lyginamos Balio Sruogos ir Putino – „dviejų prigimčių“, „dviejų stichijų“ kultūrinės laikysenos. Adekvačiai perpratęs B. Sruogos kitoniškumą, autorius teigia, kad istorijos perversijų metais įvykęs lūžis tiek vieno, tiek kito rašytojo sąmonėje egzistenciškai juos suartino. Mąstydamas apie Putino (vėliau Dante’s) vienišumą, V. Daunys negalėjo negalvoti apie save. Jis juto nemenką konfrontaciją (o ir provokavo ją savo principinga kritika) su stichiškos prigimties rašytojais (J. Kunčinu, R. Gaveliu, L. Jakimavičiumi ir kt.). Galbūt todėl atramos ieškojo jau buvusiuose kultūros bendrabūvio sprendimuose (kad ir J. Keliuočio veikloje).

Pirmajame knygos skyriuje pateikiami istoriniai straipsniai, analizuojantys mūsų literatūros klasikų kūrybą – nuo Kristijono Donelaičio iki Jono Aisčio. Tekstas apie Donelaitį - taip pat iš universiteto laikų, kai dar nestigo laiko neskubriai, kruopščiai gilintis ir pateikti išbaigtus teiginius. Vėl stebina problematikos pasirinkimas, tiksliai įvardytas Donelaičio asmenybės savitumas: veikiamas radikalaus pietistinio imperatyvo, o sykiu (per sąsają su vokiečių literatūra) ir Vakarų Europos kultūrinio konteksto, jis nesulyginamas su jokia lietuvių (beveik tolygu - katalikų) literatūros istorijos figūra. Toliau – per Antano Baranausko lietuviškos dvasios švystelėjimo periodą – einama prie labai svarbaus V. Daunio apmąstymų branduolio: nuo studentiškų metų išryškėjusio jo sumanymo perprasti anksti mirusių kūrėjų gyvenimo linijas. Įsimintinas Daunio argumentas: „Mūsų jauni XIX a. pab. - XX a. pr. poetai ir rašytojai iš esmės juk darė tai, ką kitose kultūrose jau buvo atlikusios net kelios literatūrinės kartos“ (p. 37), todėl jų „mirtys atrodė vos ne fatališkas likimo pirštas lietuvių literatūrai“ (p. 41). Tarkim, apie Zigmą Gėlę ir neišsipildžiusį jo kūrybos potencialą V. Daunys kalba turėdamas galvoje tai, kad su Putinu jiedu buvo beveik vienmečiai. Kito asmens ilgo ir komplikuoto gyvenimo paralelė daro tą Z. Gėlės „nesužydėjimą“ dar skaudesnį.

Labai pasigedau V. Daunio esė „Pašauktas ir palydėtas“ apie Edmundą Steponaitį, skelbtos 1982-ųjų Poezijos pavasaryje (būta ir kitos publikacijos apie šį poetą, hermetiškesnės). Ji tiesiog neišimama iš minimo konteksto: autorius intensyviai fiksuoja likiminę sankirtą (E. Steponaitis gimė Sintautuose, kur palaidotas P. Vaičaitis), čia šmėkšteli R. Bytauto, J. Janonio, J. Biliūno, V. Mačernio lemties užuominos. Pastarąjį V. Daunys laikė vienu ryškiausių klasikinės Vakarų kultūros paveldo tęsėju. Vytauto Mačernio asmenybėje jis įžiūri Viduramžių sakralumo ir modernaus žmogaus, išgyvenančio absurdo būseną, konfliktą. Šis konfliktas vertinamas kaip solidi atsvara ir opozicija V. Daunio kartos poezijos inercijai. Žinoma, šitaip žvelgiant į vieną ar kitą figūrą neišvengiama mitologizavimo, bet tokia jau V. Daunio prigimtis - skeveldroje matyti viso XX a. katastrofizmo ženklus. Tekstas skelbtas 1993-iaisiais, panašiu metu, kaip ir rašiniai apie J. Aistį. Tuo laikotarpiu V. Daunio jutimai ėmė čiuopti kažkokius lemties signalus, kuriuos jis įvardijo kaip „laikinumo balsvą spalvą“, graudumo dėl to, kad viskas praeina, gaudesį. Labai svarbios J. Aisčio, pažinto dar iš mokyklinių metų Rumšiškėse, refleksijos. Graudulys, būdingas J. Aisčio pasaulėjautai, kartu neatsiejamas ir nuo V. Daunio, 1995-aisiais – paskutiniais savo gyvenimo metais – ištarusio: „Gailestis tai yra Aistis“. Neužmirštama frazė.

Į pirmąjį – literatūros istorijos skyrių, manau, būtų gražiai įsiterpęs įdomus rašytojo pokalbis su Valdemaru Kukulu apie Kazį Binkį („Maištaujantis klasikas“, 1983) ir recenzija V. Krėvės Rinktinių raštų tritomiui (1983). Antrasis knygos skyrius gerokai eklektiškesnis – čia pagal parašymo datą išdėstyti kiti V. Daunio straipsniai, knygų apžvalgos, recenzijos. Daugelyje rašinių aptariami išliekamosios poezijos kriterijai, itin pabrėžiami menininko etikos klausimai. Suprantu, kad sudarytojos norėta su V. Dauniu supažindinti kuo visapusiškiau (lyg nujaučiant, kad ši jo rašinių knyga – paskutinė). Tik va – nerimauju, kur dabar, kai literatūros kritikos knyga jau išleista, pasidės jo recenzijos H. Nagio, J. Vaičiūnaitės, S. Gedos, K. Platelio ir kitoms knygoms. Juk tą intensyvų kritikos tekstų rašymo laiką (Pergalės, Veidų laikotarpiu) jis pats buvo įvertinęs kaip suteikiantį biografijos jausmą.

Kai ko iš V. Daunio pasisakymų meno etikos klausimais buvo galima atsisakyti – kad ir dviejų ankstyviausių (p. 117-124), jie neaktualūs šiandien. Be to, yra visas pluoštas tekstų (ne vien šioje knygoje skelbiamų), kurie galėtų sudaryti atskirą rinkinį, atskleidžiantį V. Daunį kaip ideologą (pamąstymai Karalystės klausimais, rašiniai apie Vilnių, Dante’s, L. Karsavino refleksija, atspirtis nuo O. Mandelštamo į platesnius svarstymus, Paryžiuje leisto žurnalo Simvol apžvalga...). Ta riba tarp literatūros, meno kritikos ir ideologijos V. Daunio rašiniuose išties labai efemeriška. Beveik visi jo vėlyvųjų tekstų argumentai – metafiziniai. Jis sąmoningai tapatino save su mistine tradicija, joje matė ne tik Dante, O. Milašių, Cz. Miłoszą, bet iš dalies ir V. Mačernį, neabejotinai V. Orvydą. Beveik nepastebėjo Justino Mikučio, kuris gyveno visai kitokį nei jis pats – disidento – gyvenimą, matyt, nulemtą ir kitokių vidinių paskatų. Savo trumpaamžėje kultūroje neturėję figūrų, primenančių J. Donne’ą ar W. Blake’ą, sunkiai įsivaizduojame, koks iracionalumo ir racionalumo santykis leidžia menininką priskirti mistinei tradicijai. Jei kas iš V. Daunio giluminio žinojimo ir atrodo abejotina, tai tik ne nuojauta apie savo trumpą gyvenimą. Į dienų pabaigą – apie 1992-uosius – jo kalboje ėmė ryškėti iš pradžių atrodžiusio savito žodyno išsekimas, susidėvėjimo požymiai. Nuolat manipuliuojant tokiais žodžiais kaip intencionalumas, ekstencionalumas, noksta, bręsta (dvasios kokybė), intonuoja, kirtis, iniciacinis ženklas ir kt., jie ima veikti klausą kaip mechaninis skambėjimas, be gyvybės turinio. Galbūt taip nutiko dėl to, kad V. Daunys jau pašėlusiu greičiu sukosi organizacinės veiklos verpete. Rašydamas priešokiais jis ėmė stokoti kūrybinės energijos. O gal tiesiog seko gyvybinės jėgos.

Detalią V. Daunio gyvenimo ir veiklos chronologiją galima perskaityti knygos pabaigoje. Gerai, kad sudarytoja atkakliai siekė šio rinkinio pasirodymo (nuveiktas didžiulis darbas), gerai, kad jį traktavo kaip pastoviųjų vertybių versmę. Nelabai gerai, kad kai kuriuos tekstus vertino nekritiškai. Knyga išėjo niūrokai aprengta, nors ir su laipsniškumo bei vertikalės nuorodomis (dail. R. Orantas). Gal būtų labiau tikusi nuotrauka. Kad ir susmegusio žemėn hebrajų antkapio, ant kurio tupi paukštis. Regis, buvo tokia paroda Žydų muziejuje, kuria gėrėjosi Vaidotas Daunys.
Nida Gaidauskienė
2004-06-17
 
Kita informacija
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2003
Puslapių: 286
Kodas: ISBN 9986-39-315-9
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą