Pasaulio pabaiga

Ne pabaiga

... Dieve, kur Tu esi?! Pasirodyk, vardan mano meilės Tau!!! Arba – vardan mano grėsmės Tavo kūriniams... Man reikia Tave pamatyt, išgirst, pajust. Net jei tai kainuotų Tavo sukurto pasaulio pražudymą, ar – mano paties psichikos „pavažiavimą“. Patikėk, man tikrai to reikia! Ir nedelsiant...

Tokį „minties monologą“ galima jausti visuose Jaroslavo Melniko knygos „Pasaulio pabaiga“ siužetuose (apsakymuose ir apysakose). Vienuose jų labiau jaučiamas noras ar tiesiog „įgeidis“ susitikt su Dievu („Pasaulio pabaiga“). Kituose matoma jau minėta grėsmė net sau pačiam – jei šis taip trokštamas susitikimas neįvyktų („Svečiuose pas Dievą“). Knygoje parodoma, kad šis „aš – Dievas“ santykis yra bene svarbiausias punktas visai žmogaus egzistencijai.

Kitas reikšmingas dalykas – žmonių tarpusavio ryšys, bendravimas. Tačiau pabrėžiama, kad tai turi būti lygiavertis bendravimas, nes kitaip jis veda į savo valios ir pasaulio primetimą („Šiukšlių vamzdis“); arba priešingai – į beviltišką atitolimą („Skambink man, kalbėk su manimi“). Įvykus pastarajam (atitolus) – ryšių, kontaktų ir bendravimo ieškojimas tampa formaliu dalyku. Reikalu, kurį tik „šiaip sau“, „dėl visa ko“ reikia atlikti. Nelieka tikro poreikio bendrauti. Na, o jei įvyksta savo valios, norų ir pasaulėvaizdžio primetimas – tas taip pat vėliau skaudžiai smogia atgal. Taip skaudžiai, kad primetantysis nukenčia („Šiukšlių vamzdis“).

Knygos veikėjas – paprastas liaudies žmogus, kuriam nesvetimos visos žmogiškos silpnybės. Vis dėlto, nepaisant to paprastumo, jis jaučiasi esąs nepaprastoji kūrinijos dalis, turinti pagrįstą (!) teisę į savigarbą bei gerą, komfortišką (tiek fiziškai, tiek dvasiškai) būtį.

Galbūt dėl to knygoje gausu tikroviškos „paprasto mirtingojo“ kalbos („Kolka, na, baik maivytis, a?“). Tai padeda sukurti „tikrojo poreikio“ (susitikti Dievą) įspūdį. Nors, kita vertus, netgi esant tokiam kraštutiniam būtinumui, – Dievui paliekama teisė taip ir nepasirodyti! Net jei būtų žiauriai apmaudu ir skaudu dėl neišsipildžiusių norų ar patirtų – iš kitų žmonių – patyčių. Šiurkščių, gnybiančių tiesiai į širdį, ir – vis dėlto mylimų žmonių. Dėl šio skausmo knygos veikėjui norisi mieliau rinktis beprotybę, nei konstatuoti aplinkos ar aplinkinių beprotybę. „Šūdžius“ su iki ašarų nuo skausmo užsukta nosim vis tiek teigia: „Gyvenime yra ir KITA. Yra! Yra saulėlydis, giminystė, yra meilė. (...) Pasaulis pilnas meilės, šviesos“ (p. 48).

Knygos veikėjui sunku gyventi, ypač sunku emociškai. Iškylančioms problemoms spręsti, ar – galbūt bene geriausia „prevencija“ – kad visai jų nebūtų – yra... „atjungti gyvybės centrą!“ Apsakymo „Neįmanoma sučiupti tikrojo dievo“ veikėjas Vasia būtent taip ir elgiasi: „Norėdamas atsikratyti skausmo, ištiesiau ranką. Klara tysojo skersai grindų, negyva. Visa gerkle žviegė vaikas. Kaip paršas. Mane purtė drebulys. Ištiesiau ranką, ir jis nutilo. Jie abudu buvo dabar negyvi“.

Šalia veikėjas („autorius“) pripažįsta, kad tai yra tokia neįprasta ir tokia galinga jėga, kad kelia siaubą... Štai iš paprasčiausios žemės galima sukurti žmogų: „Žmogus buvo tikras, moteriškos lyties, kalbėjo, girdėjo, galėjo patirti orgazmą, gimdyti“ (p. 27). Bet ką tada su juo „daryti“?! („Kas aš ? – paklausė jis manęs, kadangi galėjo mąstyti. Ir aš išsigandau to, ką padariau“).

Įpareigojimai, verti Dievo pečių, – žmogų slegia. Tada nepadeda net geri, kilnūs darbai – avarijoje žuvusios mažos mergaitės atgaivinimas. Gal dėl to, kad Dievo neturėtų būt įmanoma įskaudinti ir pažeminti? Veikėjas tai puikiai supranta, tai jam sukelia nuolatinį rūpestį ir nerimą: „Kam gi man ji, toji galia? Nemačiau joje prasmės“ (p. 29). Maža to, veikėjas – „vis dar“ jaučiantis žmogus...

Ir nors nežinia, kokia būtų Dievo nuomonė apie tai, tačiau žmogiškieji jutimai taip pat trukdo: „Sausakimšai prisigrūdusiame troleibuse kažkokia mergina, lipni nuo prakaito ir šilta, prisispaudė savo minkštais aptakumais prie mano prakaulaus kūno. Ir aš, dievas, nieko negalėjau padaryti pašėlusiai tvaksinčiai savo širdžiai ir saldžiam raumenų mauduliui. Alpau iš malonumo, ir man buvo gėda“ (p. 30). Ne ką mažiau trukdo bei trikdo ir kiti buitiniai rūpesčiai, su kuriais Dievas taip pat „neturėtų“ susidurti. („O aš, gyvasis dievas, esu niekas. Ant manęs šaukia skalbykloje, ir žmona išvadina ‚asilu‘ (...) ir aš galiu nubausti šiuos žmones tik nebūtimi. Bet jų negaliu pakeisti“, p. 32). Kyla tikri egzistenciniai klausimai: „Kas suteikė man tokią galią, tokį protą? Kodėl? Ką daryti su visu tuo?“

Panašios mintys bei jausmai ir apsakymuose „Pasaulio pabaiga“ ir „Bolero“. Veikėjas, tas paprastas žmogus, įnirtingai ieško „rakto“ į visa ko valdymą arba labai įnirtingai tuo „raktu“ naudojasi. Nepaisant atsivėrusių didžiulių galimybių kištis į bet kokį pasaulio reiškinį, šis galingasis vis tiek jaučiasi nepatenkintas. Net jei ir yra patenkinamas neįsivaizduojamai didelės galios troškimas, galingasis jaučia, kad jo galybė tik sąlyginė. („Aš dievas iš esmės, ir vis tiek kyla klausimas: o ką pasakytų Dievas?“). Sąlyginė todėl, kad nėra mato, pagal kurį nustatoma šios galybės vertė. Ir kartu puikai jaučiamas atsakymas, kuris pateikiamas kituose knygos kūriniuose...

Nepaisant visų žmogaus norų ir pretenzijų į galią, garbę ir kitas praeinančias vertybes, svarbiausia žmogaus paskirtis – nugyventi šį gyvenimą žmogiškai. Taip, nebūtinai – tik žmoniškai, bet ir žmogiškai! Šiai maksimai paklūsta ir buitis. Jei kartais žmogui tai gali pasirodyt neverta dėmesio (kaip teigiama apsakyme „Svečiuose pas Dievą“), Dievo atsakas tiesus ir konkretus: pagamink spintelę, apšiltink laukujas duris, įsitaisyk elektros skambutį – visa tai irgi įeina į žmogaus gyvenimą, tai mes privalome daryti.

Žmogui leista jausti plačiausią jausmų gamą, ja žmogus turi naudotis... Knygos autorius aiškiai parodo, kad vengiant ar sąmoningai nenorint įsisąmoninti kylančių jausmų, atsiranda pavojus prarasti žmogiškumą. Taip pat ir žmoniškumą. Tai jau tam tikra biblioterapija. Pabrėžtina, jog J. Melnikas puikai išmano šį mechanizmą. Tad daugeliui skaitytojų, turinčių jautrią širdį, keliančių žmogaus gyvenimo prasmės klausimus, ši knyga turėtų būti tikra paguoda. Ne, tai ne enciklopedija, kur pagal abėcėlę galima surasti atsakymą ar temą, tačiau tai vartai į gelmę, iš kurios siela, nerimstanti dvasia gali gaut paguodžiantį, nors ir netiesioginį atsakymą.

Vienas konkretesnių nurodymų knygos skaitytojui – išmokti klausytis tylos. Pamilti ją. Nes būtent per tylą kalba mums tikrasis Dievas... Deja, dėl didelio aplinkinio (garsinio ir emocinio) triukšmo dažnas žmogus jau nebesugeba girdėti savo širdies, savo dvasios balso: „ – Aš Dievas, – pasakė Dievas. – Aš potencialiai esu kiekviename. Aš kiekviename. – Ir manyje? – nustebau. – Taip, – atsakė Dievas. – Aš tyliu. Aš tiesiog tyliu, kai kalbatės patys su savimi. – Tai tu ką, – net prisislinkau arčiau, – tu, vadinas, visose mano mintyse kur buvęs, kur nebuvęs? – Aš tyliu ir laukiu. Laukiu, kol stos tyla. Visiška tyla“ (p. 57).

Atskirai būtų galima minėti apysakas – jose keliamos panašios mintys ir idėjos, kaip ir apsakymuose, tačiau daugiau dėmesio skiriama siužeto plėtotei. Nors pačios idėjos gana paprastos, dažnas galėtų sakyti – „nusibodusios“, tačiau ilgesniuose tekstuose jos parodomos kur kas plačiau ir išsamiau. Apysakose leidžiama vystytis veiksmui, kuris turėtų įtraukti skaitytoją į minčių bei apmąstymų verpetą. Tai tikrai supurto ir sukrečia, verčia permąstyti kasdienio mūsų gyvenimo įprastybes.