Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Ornamentas

Ornamentas Naujasis Herkaus Kunčiaus romanas "Ornamentas" dar kartą patvirtina, kad šis, pasak Sigito Parulskio, "nepakenčiamas homo ludens" žaidžia toliau, savo Playstation vairalazdę sukdamas į priešingą pusę nuo tradicinio lietuviško romano ir visu greičiu artėdamas prie savaip suvokto postmodernizmo Babelio bokšto. Žinoma, kiek "Ornamentas" išties yra postmodernus, o kiek ne - atskiros diskusijos vertas klausimas, kaip ir apskritai kvestionuotinas autentiško lietuviško postmodernizmo egzistavimas. Tačiau neginčytina, kad ryškiausias ir esminis stilistinis Kunčiaus romano bruožas yra principinis antiklasicizmas (klasicizmas šiuo atveju suvokiamas plačiąja prasme, kaip klasikinių, kanonizuotų autorių stiliai, taisyklės, metodai, konvencijos, temos, juslingumo tipai ir jų įtaka vėlesnių rašytojų kūrybai).

Antiklasicistinė pozicija demonstruojama visų pirma romano kompozicija ir žanriniais sprendimais. Nors bendras rezultatas ir vadinamas romanu, tačiau tekstas komponuojamas iš skirtingų ir bent jau iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje visiškai nederančių elementų, daugeliui kurių pavadinimus suteikia pats autorius. Dalis jų netgi nėra literatūriniai žanrai par excellence, ir tai, žinoma, visai įdomu. Taigi "Ornamente" rasime pastoralę, dvi pjeses, lopšinę, giesmę, kupletų, testamentą, dienoraštį, pamokslą, paskaitą, kelis mokslinių straipsnių fragmentus, charakteristiką ir muilo operą (!). Kai kuriais atvejais šios žanrinės kategorijos traktuojamos ironiškai, ką nors parodijuoja, tačiau dažniausiai veikia kaip pastišo figūros, neleidžiančios identifikuoti jokio apčiuopiamo pirmavaizdžio, į kurį jos būtų sufokusuotos, ir atlieka negatyviai suvoktų archetipų štampų vaidmenį. Kaip tik toks jų statusas leidžia romane įžvelgti postmodernistinio mąstymo bruožų - daugeliu atvejų improvizacijos įvairiais žanriniais registrais tėra indiferentiškų simuliakrų grandinė.

Klasikinės tvarkos viltį griauna ir gausybė nevienodo ilgio skyrių, skyrelių, poskyrių, neturinčių numeracijos, o dažnai ir aiškiau motyvuoto tarpusavio ryšio. Juos mėginama "tvarkyti" tik šriftu, tačiau tai tik padidina polifoniškumą ir išsiskaidymą, nei kaip nors teksto srautą sutvarko. Pavyzdžiui, dešimtyje puslapių (nuo 59 iki 69) yra 13 (!) įvairių lygmenų skyrių (dalių?), kai kurie jų yra vieno sakinio ilgio, kiti - dviejų puslapių. Jų pavadinimus, manau, verta ir pacituoti: "Vaizdelis", "Baltieji lokiai. Paprastas chuli(g)anonizmas", "Ties nervinio streso riba", "Humanistinis ir antgamtinis pradas. Pamokslas", "Pagiedokime", "Shindlerio sąrašas", "Iš šumerų išminties. Įrašas dantiraštyje", "Jaunajai šeimininkei", "Lopšinė", "Įžvalga", "Statyba ir architektūra. Probleminiai svarstymai", "Iš kaimo kunigo dienoraščio", "Tiesa slypi kažkur anapus".

Taigi toks rašymo būdas yra ne tik kompozicinis, bet ir teminis romano principas - vien "skyrių" pavadinimai rodo ištisus asociacijų telkinius, kurie dažniausiai nėra kaip nors plėtojami, realizuojami ar motyvuojami; tai tik žaidimo figūrėlės, laisvai stumdomos pagal autoriaus įgeidžius ir tik jam vienam suprantamą (a)logiką. Toks autoritariškas savo teksto atžvilgiu autorius jau yra tapęs Kunčiaus romanų skiriamuoju bruožu, tam tikra stilistine, ideologinį krūvį turinčia maniera. Kaip ir meistriškas operavimas meno istorijos faktų tiradomis, paverčiant juos bereikšmiu mirusios, nebepaveikios kultūros mimikrija. Įdomu, kad "Ornamente" atsiranda panašus faktografinio gaudesio funkciją atliekantis "medicininis" diskursas, bent keturiems veikėjams sukeliantis patologinę ekstazę:

Žudant vonioje, vanduo įsiveržia į burną, gerklę, nosį. Tada oras sunkiai patenka į plaučius. Žinia, prasideda deguonies badas, - aiškina Kirilas, kurio kalba dabar man skamba ne kaip paskaita, o greičiau grigališkasis giedojimas. - Žmogus tankiau kvėpuoja. Jis įkvepia vis daugiau vandens, kuris patenka į plaučius ir net į alveoles. Tada vanduo dirgina gleivinę, o auka vemia. Taip, - žvalėja Kirilas, kurio kalba-giesmė įgauna vis daugiau entuziazmo, - orui užkertamas kelias į plaučius.

Kompozicinis, stilistinis ir teminis antiklasicizmas pasireiškia kitu labai svarbiu romano bruožu, kurį sąlygiškai galima vadinti substituciškumu. Kitaip sakant, įvairiuose teksto lygmenyse įvairūs elementai gali būti be jokios žalos visumai sukeisti vietomis arba pakeisti kuriuo kitu elementu, tekstui nepadarant jokios žalos. Klasikiniuose kūriniuose (neišskiriant ir aukštojo modernizmo) svarbus principas, kad kūrinio integralumas būtų pažeistas, jei iš jo būtų kas nors atimta ar pridėta, Kunčiaus romanui negalioja: kiekvienas epizodas gali būti laisvai išmestas iš sistemos, vietoj jo duodant naują, kiekvienas personažo veiksmas gali būti pakeistas kitu arba eliminuotas apskritai. Tai, be abejo, rodo, kad romanas turi daug ką bendra su postmodernistiniu realiatyvizmu. Šiuo atžvilgiu "Ornamentas" yra gana programiškas kūrinys, ir tą pavadinimu išreikštą programiškumą mėginama įgyvendinti visais teksto lygmenimis, vengiant "esaties metafizikos", deklaruojant principinę nuostatą: nėra nieko paties savaime, vienas reiškinys yra tik kito ornamentas, ir taip iki begalybės.

Kita vertus, kyla klausimas, kiek šis stilistinis, kompozicinis ir teminis laisvumas pasiteisina, t.y .vienu ar kitu aspektu įdomus ir paveikus? Nepaisant puikaus autoriaus humoro jausmo ir dalies labai pavykusių žanrinių bei stilistinių eksperimentų, bendra visuma gana nuobodi, o pasirinkta strategija nepasiteisina visų pirma dėl to, kad nemaža dalis fragmentiško teksto yra visiškai atsijusi nuo visumos. Toks kompozicinis ir fabulinis "palaidumas" negali būti pateisinamas vien postmodernizmo ideologija, ir tose romano vietose, kurių negelbsti gerai "sukalti" humoristiniai ar ironiški epizodai, lieka tik žaidimas dėl žaidimo, kuris tiesiog ima ir dekonstruoja pats save. Skaitytojui čia neišvengiamai norisi griebtis kokio nors "priešnuodžio", sakykime, praleisti vieną epizodą, po to - kitą, trečią, o galiausiai galima susigundyti imti ir "praleisti" visą romaną bei, pasinaudojant autoriaus siūlomu substitucijos principu, postmoderniai peršokti prie kokio nors kito, įdomesnio, teksto.

Ir vis dėlto ką galima šiame žaidime išskaityti? Romane, kaip teigiama jo anotacijoje, pasakojamas gintaro meistro GinTaraso Bernšteino gyvenimo epizodas. Siužeto kokteilis suplaktas iš fantastinės prozos, detektyvo ir absurdo komedijos: vieną dieną GinTarasas netyčia praryja medalioną su brangakmeniu, ir ant jo dantų ima augti įvairiausių rūšių brangieji akmenys, kuriuos jis, padedamas stomatologės Doros ir jos vyro Mistislavo Rostropovičiaus, sėkmingai parduoda užsienyje ir taip mėgina praturtėti. Tačiau iš tikrųjų GinTarasas tampa Doros ir Rostropovičiaus pinigų šaltiniu, be to, jį dar ima terorizuoti praryto brangakmenio savininkė Heikė, kuri, kaip vėliau paaiškėja, yra nuo asmenybės susidvejinimo kenčianti šizofrenikė, Doros dukra.

Beje, giminystės peripetijos romane yra itin įdomios. Šeimos, giminės ir šiaip "šaknų" kultas, toks svarbus lietuvių kultūroje ir gausiai paliudytas klasikinėje literatūroje, Kunčiaus romane dekonstruojamas išties žaviai (kaip ir "normalūs" moters ir vyro santykiai). Profesorius Rostropovičius, vienas svarbiausių romano veikėjų, serga ginekomastija ("nuo pervargimo, nuo nežmoniškų akademinių krūvių" - toks jo paties paaiškinimas) ir prašo savo žmonos meilužio, kad šis "pačiupinėtų jo papą" ir "pažįstų spenį"; profesoriaus žmona Dora mylisi su GinTarasu, o galiausiai pagimdo dvynukus, Mininą ir Požarskį, kurie yra nuo abiejų vyrų, tik neaišku, kuris kurio. Be to, Dora dar turi du suaugusius sūnus, Kirilą ir Metodijų, jų tėvas išvis nežinia kas, o jie patys romane veikia ir kaip stačiatikių vienuoliai, ir kaip mafijos smogikai. Painūs giminystės ryšiai komplikuojami iki visiško absurdo, kai Rostropovičius įsisūnija GinTarasą, ir jie abu prieina prie "genialios" išvados:

- Aš esu tėvas, senelis ir dėdė viename asmenyje.

- Aš esu savo motinos vaiko tėvas, savo tėvo vaikų dėdė ir savo tėvų sūnus viename asmenyje (p. 192).

Apskritai GinTaraso santykiai su kitais personažais, miestu, kalėjimu (į kurį jis nežinia už ką pakliūva ir nežinia dėl ko yra paleidžiamas) ir šiaip pasauliu truputį primena Kafkos "Procesą", tačiau čia, be abejo, nėra egzistencinio siaubo atmosferos. Herojus, net ir pakliuvęs į absurdiškiausias ar klaikiausias aplinkybes, sugeba pasinerti į kokią nors jam svarbią ir malonią veiklą, pavyzdžiui, onanizuojasi, analizuoja savo erekciją, mintyse kuria pornografinį filmą, tirpdo ir per sietelį košia išmatas, ieškodamas prarytos danties karūnėlės, o kai jam į išeinamąją angą smogikai-vienuoliai įgrūda pompą, sugeba nesutrikti ir iš to pajausti malonumą. Beje, šis epizodas, taip pat jau minėtas GinTaraso mintyse susuktas pornofilmas, dar epizodas, kuriame profesorius onanizuojasi, bei keletas kitų turi gana ryškių pornografinės literatūros bruožų (ją suvokiant kaip "teisėtą" grožinės literatūros žanrą, kuriuo gali būti rašoma arba gerai, arba blogai, kaip ir bet kuriuo kitu), o skatologiniai motyvai apskritai yra vieni svarbiausių, formuojančių fabulinę teksto dalį.

Ir štai čia verta prisiminti, jog esė rinkinyje "Pilnaties linksmybės" Kunčius net dvi esė yra paskyręs Henry`ui Milleriui. Vienoje jų implikuotas autorius prisipažįsta, jog "Henry`s Milleris yra liga, kuria susirgau. Tai Henry`o Millerio liga, iš kurios patalo nenoriu pakilti". Tai prisimenant, aiškėja kontekstas, iš kurio išnyra ir į kurį mėgina "įsirašyti" "Ornamentas". Iš tiesų romano tekstas primena Millerio roman fleuve, tik mikčiojantį ir trūkčiojantį, "supostmodemintą". Vadinasi, neatsitiktinai romano pradžioje Milleris beveik rituališkai iš teksto išvejamas ("Lauk iš mano pradžios Henry`į Millerį", p. 5), taip pat ir Nabokovas bei Le Clézio: tai autoriai, į kurių kūrybą Kunčius lyg ir norėtų atsiremti, kuriuos naratorius įkvepia (skyrelis vadinasi "Inhaliacija"), tačiau "Paskutiniame įkvėpime" tvirtina, kad "Pastangos rasti reikalingus žodžius - bevaisės" (p. 7), todėl nesiryžta įsipareigoti jokiam vienam kalbėjimo būdui ir renkasi daugiakryptį, neįpareigojantį žaidimą. Tokią strategiją paliudija nuoroda į Marcelio Duchampo "Fontaną":

Galbūt todėl, taupydamas laiką, šoku tiesiai į pabaigą, kurioje netrukus paliksiu kuklią vinjetę: Marcelio Duchampo "Fontaną``, kitaip - pisuarą, kuris žymės pabaigą ir bylos nepradėtą pradžią (p. 7).

Ir vis dėlto, verdamas savuosius gintaro karoliukus ant Millerio įsteigtos rašymo tradicijos, Kunčius prašauna pro šalį kaip tik toje vietoje, kurioje Milleris kadaise pataikė į dešimtuką, būtent mėgindamas šokiruoti publiką exotica tipo pornografiniais elementais, taip pat ir iš XX a. pradžios bohemiečių bei (galbūt) šiuolaikinių rusų nihilistų pasiskolinta skatologija. Šiaip ar taip, kontroversiškasis amerikietis geriausius savo kūrinius parašė dar iki Antrojo pasaulinio karo, o tuo metu vaizdingi darbininkijos ir pseudointeligentų seksualinio gyvenimo aprašymai iš tiesų šokiravo puritonišką buržuaziją. Be to, Millerio kūriniai kėlė šoką ir didžiausio populiarumo sulaukė tada, kai buvo uždrausti, o autorius juos rašė vos ne pogrindyje (vėliau jie tapo kanonizuota klasika, kaip ir Nabokovo "Lolita"). Tuo tarpu Kunčius tomis pačiomis priemonėmis panašaus tikslo siekia XXI a. pradžioje, laisvoje Lietuvoje. Na, o jei yra priešingai, t.y. tie epizodai romane neturi jokios prasmės ir yra tik šiaip žaidimas, tai jis neatrodo nei įdomus, nei išradingas ir tiktų vartoti nebent paaugliams kaip "Onanizmo katekizmas" (toks skyrelio pavadinimas, p. 73-74). Tik nežinia, ar paauglius sudomintų intelektualusis romano sluoksnis, kuriame veikia Maxas Planckas, Cousteau, Duchampas ir kur su snobišku pasigardžiavimu, kad ir ironizuojant, analizuojamos koncertinio fortepijono "Bosendorfer 275" ypatybės.

Tad į kokią auditoriją orientuotas "Ornamentas"? Šiaip ar taip, sutikti su vieno recenzento teiginiu, kad šis romanas galėtų būti geros populiariosios lietuvių literatūros pavyzdys, sunku: taip teigti neleidžia intelektualusis, gal net snobiškasis romano sluoksnis, kurio asociacijų laukas nebūtų įdomus ir įkandamas vidutiniam statistiniam skaitytojui. Iš esmės "Ornamentas" yra romanas hibridas, kuriame, mėginant kurti lietuvišką postmodernizmą, populiariosios kultūros (kartais - vulgariosios jos atmainos) įvaizdžiai jungiami su elitinės kultūros fantomais. O rezultatas - irgi hibridiškas. Todėl pabaigoje - dar kelios skyrelių pavadinimų citatos: "Grožio kontūrai dabar", "Ilga kaip šimtmečiai", "Tiesa slypi kažkur anapus", "Oro pilys", "Atsipalaiduok. Iš onanizmo katekizmo".
Vladas Krivickas
2003-01-18
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Charibdė
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2002
Puslapių: 211
Kodas: ISBN 9986-745-70-5
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą