Opričniko diena

Antiutopija (nors gal kai kam ir utopija – priklauso nuo skaitytojo pažiūrų) skirta Rusijos ateičiai, kuri gali ištikti nuosekliai vykdant V. Putino ir jo komandos politiką. Autorius diktatoriškus dabartinio prezidento užmojus lygina su XVI a. caro Ivano Rūsčiojo įvestu vadinamosios opričninos režimu: persekiojimų, kankinimų, fizinių bausmių už menkiausią nepaklusnumą autoritarinei valdžiai laikotarpį, kai buvo visiškai sutriuškinta bajorų ir kunigaikščių opozicija, o caro paskirtieji asmenys vykdė tikrą gyventojų terorą.

Romane V. Sorokinas tą pačią politinę sistemą perkelia į 2027 metus, kai visiškai izoliuotoje nuo pasaulio (išskyrus Kiniją) šalyje vėl įsivyrauja feodalinė tvarka. Vienas iš valdovo opričnikų nupasakoja savo eilinę dieną tarnyboje: pagiriojamasi, paskui padegami ir kariami ant vartų priešai, aiškinamasi santykius su kontrabandininkais, vakarieniaujama su nuobodžiaujančia valdovo žmona, su tarnybos draugais einama į pirtį... Tik čia naudojamasi aukštomis technologijomis ir važinėjamasi mersedesais, o atsipalaiduoti po sunkios dienos padeda narkotikai. Žodžiu, ištikimiems elitiniams valdovo pulkams viskas leidžiama vardan šventos tvarkos. Tikrus vyrus opričnikus sieja ne tik tarnyba, bet ir meilė (visai kaip senovės graikus).

Romano originale šiandienos realijoms aprašyti mėgdžiojama senovės rusų kalbėsena, senovės slavų žodžių daryba. Vertime juos keičia žargonas ar šnekamosios kalbos žodžiai: išversti tokį tekstą į senovės lietuvių kalbą būtų sunku. Vertėjas tikrai pasistengė: įsigudrino net įvesti naują ištiktuką „ntaip“ (p. 94), nors kai kur (gal ir sąmoningai) paliktos chrestomatinės kalbos klaidos (pvz., „apiforminti bilietus“, p. 64, „prie ko čia valdovas“, p. 170). Toks romanas iš skaitytojo reikalauja išsamesnio Rusijos istorijos išmanymo. Tie, kas jo neturi, tikriausiai suvoks knygą kaip paprasčiausią fantastiką su siaubo elementais, o istorijos mėgėjai joje įžvelgs drąsią politinę satyrą. Besidomintiems šiuolaikine rusų literatūra šis V. Sorokino kūrinys nubrėš ryškią paralelę su žymiai anksčiau pasirodžiusiu Tatjanos Tolstajos romanu „Kys“. Galima net sugretinti jų knygas kaip „moterišką“ ir „vyrišką“ to paties siužeto versijas, kur vyriškajai būdinga keiksmažodžių gausa ir žvaliai bukas kalbėjimo tonas.