Odė džiaugsmui

Neseniai mirusio (-ios) rašytojo (-os) paskutinių kūrinių recenzijos rašymo taisyklės


18-oji rašytojos knyga. 2-oji – poezijos. Paskutinė, pačios autorės sudaryta prieš mirtį.

2007.I.26 autorė leidyklai įteikė 70 eilėraščių. 7 iš jų parašyti 2006-aisiais. Per 2 paras tekstus suredagavo D. Zelčiūtė. 5 tūkstančių egzempliorių tiražas skaitytojus pasiekė J. Ivanauskaitės laidotuvių dieną – 2007.II.20.

Rinkinį sudaro 56 įvairiais laikotarpiais parašyti eilėraščiai. Knyga suskirstyta į 3 dalis: „Čia“, „Ten“ ir „Niekur“. Viršelį ir atskirus skyrius puošia 4 autorės studijų metais sukurti piešiniai.

Žodis „mirtis“ knygoje minimas 32 kartus, žodis „džiaugsmas“ – 4. Autorei, jos žodžiais, labiausiai patiko eilėraštis „Taifūno akyje“, kuriame jie neminimi nė karto.

Knyga kainuoja 19,99 Lt. Eilėraščių rinkinys „Odė džiaugsmui“ – šiandien Lietuvoje perkamiausia poezijos knyga.

Deja, šia skurdžia informacija bei faktų išdėstymu turiu ir baigti savo recenziją. Nes mano tautiečių skaitytojų ausyse ilgai aidi grumstų barbenimo į karsto dangtį garsai ir oficialių atsisveikinimo kalbų nuotrupos. Nes jie dievobaimingai pritildo balsą tardami velionės ar velionio vardą. Nes daugelio jų pirkiose ir pilyse pagarbiai kabo bažnyčių krautuvėlių suvenyrai. Nes jie pareigingai mini mirties ketvirtines ir metines. Nes jie tvarkingai vaikšto į kapines, ant kurių tvorų kabo lankymo taisyklės. Nes... Nes... Šimtai tokių „nes“, kodėl neseniai mirusio (-ios) rašytojo (-os) kūrybos kritiką, neprimenančią gedulingai iškilmingos kalbos, kultūringi tautiečiai laiko velionio (-ės) asmens ir orumo įžeidimu, piktžodžiavimu ir net šventvagyste.

Nenoriu puskalbe tradiciškai burblenti apie velionio (-ės) nuopelnus lietuvių literatūrai ir kultūrai, todėl laikysiuosi pirmosios ir vienintelės garbingo kritiko elgesio taisyklės, kuri skelbia:

1. Nerašyti nieko, kol skaitytojai nepaminės velionio (-ės) rašytojo (-os) mirties metinių.

Štai praslinks dar 10 mėnesių, ir bus galima laisvai taukšti apie J. Ivanauskaitės „Odę džiaugsmui“ – paskubomis sudarytą rinkinuką: turistinius kelionių įspūdžius ir mergaitiškas mirties impresijas. O kol kas privalu tylėti ir laukti. Patyliukais skaityti kitokius dar nemirusių arba seniai mirusių poetų arba poečių eilėraščius. Laukti... Laukti... Va! Kad laikas greičiau bėgtų, tyliai padeklamuosiu Tedo Hugheso „Žiurkės giesmės“ fragmentą (eilėraštis parašytas praėjus dviem savaitėms po jo žmonos Sylvijos Plath savižudybės):


Dreba dangus, liepsna kaip rimbas atsivynioja,
Žvaigždės kratosi savo lizduos.
Kiaušiniuose miegančios sielos
Sukrūpsi, šovus pro šalį šešėliui –

Tai Žiurkės Šešėlis
Galingai praskriejantis
Nepalaidojamas

Raguotas Žiurkės Šešėlis
Numesta prie durų šunims
Kruvina dovana

Pakeičianti pragarą


Iš anglų k. vertė Vytautas Rubavičius