Nuogi drabužiai

Prieš pradėdama skaityt Parulskio knygą apie jį patį išgirdau tiek, kad normalus žmogus būtų pasibaisėjęs, nusispjovęs per kairįjį petį ir sviedęs jo šitają kūrybą laužan. Deja (o gal ačiū Dievuliui), gimiau pernelyg smalsi. Perskaičiau ir va ką aš jums galiu pasakyti... Yra knygos, kurias norisi perskaityt vienu ypu. Per naktį. Parulskis ne toks. Juo reikia mėgautis. Arba skaityt, kol pajusi, kad daugiau nebegali, nes vemsi. Taip, Parulskiu galima ir apsinuodyt. Bet jis man, po velnių, patinka. Beveik. Pats jisai, vargšelis, pripažino, kad šiuos tekstus po skyrybų rašė. Matosi, žinokit. Kas antrame tekste Dievulis minimas. Su reikalu ir be reikalo. Suprantu, kam dabar lengva. Kai moterim nusivili, tai ir į tikėjimą atsiverti. Ir čia jau ne jo kaltė, kad Dievo tema man visai prie dūšios nelimpa. Nors... ką aš žinau... įdomiai te jis kartais parašo. Tik kartais pats nežino, ką ir kodėl. „Pirmas sakinys jau gerokai nutolo, o temos iki šiol dar nėra.“ Right to the point. Ta tema kai kada taip ir neatsiranda. Bet kam? Aš juk rašytojas, rašau, ką matau, rašau, kas man patinka, o jūs jau darykit, ką norit. Tik knygą nupirkit, nes cigaretės šiais laikais brangiai kainuoja.