Nežinomieji. Gimė Rudas Kūdikėlis

Skaitytojų ir leidėjų dėmesys Vytauto Rimkevičiaus (1930 – 1991) kūrybai natūralus ir suprantamas: jau pačioje „atlydžio“ pradžioje – 1957 metais – pasirodęs debiutinis nė trisdešimties metų neturinčio autoriaus romanas „Studentai“ sukėlė nemažą ažiotažą; ilgą laiką dramos teatro repertuare išsilaikė spektakliai pagal jo pjese „Vandens lelija“ ir „Ratas“; o vėliau V. Rimkevičius buvo neabejotinai produktyviausias lietuvių novelistas, kas antri treti metai leidęs stambius apsakymų ir novelių rinkinius: „Kaimo kronikos“ (1967), „Nuosavas velnias“ (1970), „Girėnai“ (1971), „Miesto novelės“ (1973), „27 išpažintys“ (1975), „Ilgųjų šešėlių ramybė“ (1978), „Vilniaus novelės“ (1981), „Moterys ir vyrai“ (1983), „Namai“ (1985).

Literatūros mokslas ir kritika šias knygas seniai suskirstė į du ciklus: kaimiškąjį, besisukantį apie Girėnus, ir miestiškąjį, kurio novelių veiksmas dažniausiai vyksta Vilniuje, o didžiąją veikėjų dalį sudaro inteligentai, dažnai – kūrybinių profesijų žmonės. Yra ir kitos – problematikos bei stilistikos – takoskyros. Ne visada lengva buvo tai padaryti dėl ypač plataus prozininko stiliaus registrų diapozono: jis vienodai sėkmingai galėjo tapyti tradicinį lietuvišką peizažą, intriguojančiai papasakoti gyvenimiškas ir sufantazuotas istorijas, pateikti savitus, ryškius charakterius, įsiskverbdamas į jų psichologiją ir dvasinį pasaulį; jis galėjo prabilti įtaigiais lyriniais pasažais (prisimintina, kad dar iki „Studentų“ jis yra paskelbęs nemaža eilėraščių), pasiduoti romantiškoms nuotaikoms, prabilti publicistinėmis intonacijomis, sėkmingai naudotis humoro, ironijos, satyros, grotesko menu, neretai pasitelkdamas ir ezopinę kalbą.

Ir štai dabar, rašytojo 75-mečio dienomis, galime atsiversti dvi lig šiol neskelbtas Vytauto Rimkevičiaus apysakas, išgulėjusias jo stalčiuje gal pusantro, o gal ir du dešimtmečius.

Abiejų apysakų centre – ypatingi atsitikimai. Keistuolį, klaidžiojantį po Vilniaus senamiestį, krisdamas sužeidžia atitirpęs ledo luitas. Sužeistasis ligoninėje teištaria žodį Indra ir netenka sąmonės. Tolesnis pasakojimas grindžiamas blėstančios sąmonės vaizdais („Nežinomieji“).

Antroji apysaka supina jūrų kelionės vaizdus ir atsitikimą Girėnų kaime – čia gimsta rudas kūdikėlis, kuris tą pačią pradeda skustis barzdą, it šakaliukus svaido rąstus, glumindamas kaimynus ir tarybų valdžią. Tokia nuotaikinga menine kalba (paantraštė – „Istorija su dzinguliukais“) čia prabylama apie tragiškąjį pokarį.