Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Našlių kelionės

Našlių kelionės Daug matęs ir girdėjęs, senas, vienišas, pasiligojęs, iš visur gujamas prašalaitis. Jis lyg šmėkla išnyra iš niekur ir vėl pradingsta tarsi į nebūtį, atsitrenkęs į užšautas duris. Dievo pyktis jam lėmė amžino atėjūno ir klajūno, svečio ir svetimšalio, tremtinio ir pavargėlio dalią. Šios legendinės Viduramžių figūros atšvaitų apstu Grigorijaus Kanovičiaus Našlių kelionėse.

Knygą sudaro dvi apysakos ir, kaip skelbia antraštinis puslapis, trys „nepramanyti apsakymai“. Jų leitmotyvas yra kelionė – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Dar ankstesniame G. Kanovičiaus romane sušunkama: „Viešpatie, kokia laimė – kelionė! Tereikia žydui tik sustoti, ir ant jo užgrius visos bėdos“ (Grigorijus Kanovičius, Ožiukas už porą skatikų. Nusišypsok mums, Viešpatie, Vilnius: Tyto alba, 1996, p. 115). Aptariamoje knygoje tai jau nebėra palaimingas aktas, greičiau – nusistovėjusią tvarką griaunanti jėga, nelaimę pranašaujantis ženklas, fatališkumo apraiška. Tačiau emigracija ir grįžimas į gimtinę, tremtis caro Nikolajaus laikais ar bėgimas nuo fronto Antrojo pasaulinio karo išvakarėse yra tik išorinis judėjimas iš vieno taško į kitą. Iš tiesų jis simbolizuoja veržimąsi anapus, į vaikystę, į utopinį laiką, apvalytą „nuo neapykantos ir keršto“ (p. 283).

Apysakose „Vera Iljinična, našlė“ bei „Žakas Melamedas, našlys“ prasiplečia laiko ir erdvės ribos. Anksčiau G. Kanovičius daugiausia kalbėdavo apie praeitį, o čia veiksmas vyksta dabartinės nepriklausomos Lietuvos laikais. Iki šiol herojų judėjimo laisvė vienaip ar kitaip būdavo ribojama: carinės Rusijos nustatytos sėslumo zonos, kalėjimo, geto, geležinės Sovietų Sąjungos uždangos. Naujoji knyga nebeišsitenka etnografinėje Lietuvoje, čia atsiranda kita erdvė – Izraelis. Našlė Vera Iljinična kartu su vaikais ir anūku keliauja į Pažadėtąją žemę. Tai primena pirmąsias žydų emigracijos bangas po Nepriklausomybės paskelbimo (beje, tada išvyko ir pats rašytojas) bei verčia susimąstyti, kodėl ne tik žydai, bet ir patys lietuviai masiškai palieka gimtinę. Antrojoje apysakoje aprašoma kelionė priešinga kryptimi: penkiasdešimt metų Izraelyje pragyvenęs našlys Žakas Melamedas grįžta į Lietuvą.

Izraelis kaip nauja realybė įsitvirtina ir kituose praėjusiais metais pasirodžiusiuose žydų kilmės autorių kūriniuose: Icchoko Mero apsakymų rinkinyje Stotelė vidukelėj bei Marko Zingerio romane Sezonas su šokėja. Glaudžiausiai Lietuvos ir Izraelio erdvės susipina I. Mero kūryboje, jos tarsi alsuoja kartu. Tik iš pavienių detalių galima suprasti, kurioje šalyje vyksta veiksmas, tačiau novelių prasmė nuo to nepriklauso. M. Zingerio romane išvyka į Izraelį – trumpa ir kupina nuotykių kelionė verslo reikalais. Tiesa, pagrindinis herojus sugrįžta daug patyręs ir supratęs, tačiau Izraelis, kaip ir šokėja, jo gyvenime yra tik epizodas. O G. Kanovičiaus knygoje abi šalys iškyla kaip priešingi poliai, kaip dvi pasirinkimo galimybės, apsvarstomi visi „už“ ir „prieš“. Apysakoje „Vera Iljinična, našlė“ vardijami patys įvairiausi išvykimo motyvai: tai ir materialinė gerovė, ir šeimyninės aplinkybės, ir geresni orai, ir savo nacionalinėmis problemomis užsiėmusių lietuvių priešiškumas kitataučiams. Žakui Melamedui Lietuva – užmarštin nugrimzdęs pasaulis, didelis kapinynas, žydų budelių šalis. Kita vertus, ramus buvimas Lietuvoje priešinamas gyvenimui Izraelyje nuolatinio karo sąlygomis. Svarstydamas apie lietuvių ir žydų santykius dabar ir praeityje, G. Kanovičius nevengia „nepatogių“ klausimų. Vis dėlto apmaudu, kad siekdamas sugriauti stereotipus apie žydus, rašytojas labai apibendrintai vaizduoja lietuvius: tai šviesiaplaukiai, mėlynakiai, vaišingi žmonės, silpnai mokantys užsienio kalbas, mėgstantys išgerti ir dažniausiai gyvenantys kaime.

Apsakymuose „Codikas Cypkinas, Dievo patikėtinis“, „Kvėša Aizikas“ ir „Kamanų žvangesys saulėlydyje“ galima atpažinti „senąjį“ G. Kanovičių. Čia pasakojami tikri įvykiai, todėl atsiranda „aš“, skaitytojas nukeliamas į carinės Rusijos ar Antrojo pasaulinio karo laikus, o erdvė labai nedidelė –  rašytojo gimtoji Jonava. Šiose šeimos istorijose sumaniai perteikiama mažo prieškarinio štetlo atmosfera, kai gyvenimas virte virė. Piešiama į pasaką panaši buvusi idilė: „Tais labai senais, jau kandžių sukapotais laikais“ (p. 240) rašytojo seneliai kelia vestuvių puotą, naiviai viliamasi, kad piršlys Codikas Cypkinas laimingai pasiekė Ameriką ir „milijonai teka į jo rankas kaip vanduo iš plautuvės…“ (p. 254), o kvėša Aizikas primena pasaką apie trečią brolį. Taikaus būvio iliuziją išsklaido caro įsakas kraustytis, vokiečių okupacija, karas. Žydai, priversti palikti gimtinę, traukia į Gudiją ar Latviją.

Apysakos ir apsakymai papildo vieni kitus bei sudaro vieningą knygos audinį. Ir šių, ir anų laikų herojai – niekam nereikalingi benamiai, tremtiniai, svetimšaliai. Mindaugas Kvietkauskas yra rašęs, kad G. Kanovičiaus romanų veikėjai visuomet turi aiškias socialines charakteristikas: Efraimas – akmenskaldis, Šmulė Senderis – vandenvežys ir t. t. (Mindaugas Kvietkauskas, „Prie pat istorijos ir mito ribos“, Metai 6, 1997, p. 146). O Našlių kelionėse veikėjai, priešingai, apibūdinami per asocialumą: Vera Iljinična – našlė, Žakas Melamedas – našlys, Aizikas – kvėša. Tai visuomenės atstumtieji, neturintys kur priglausti ne tik kūno, bet ir sielos. Buvimas „žydu“ reiškia daugiau nei kraujo ryšius. Štai rusų tautybės našlės Veros Iljiničnos likimas „žydiškesnis“ nei kai kurių tikrų žydų. Rusijoje ji nereikalinga, Lietuvoje laikoma žyde ir okupante, o Izraelyje – ruse. Atsidūrusi svetimoje Artimųjų Rytų žemėje, ji klausia savęs: „Gal ne šalis, ne miestas, ne tikėjimas į kitokį Dievą padaro žmogų svetimšalį, o jo siela, kurioje atsiranda ir įsikuria benamystė ir kurios jeigu ir galima atsikratyti, tai tik tada, kai ji išskrenda į amžinybę“ (p. 81). Dvasinis nerimas, nesitaikymas prie aplinkos, nuolatinė opozicija – G. Kanovičiaus kūrybinis variklis. Apie tai jis yra kalbėjęs ne viename interviu, tarsi patvirtindamas sparnuotą Marinos Cvetajevos frazę, kad visi poetai yra žydai (žr. M. Kniežaitė, „Grigorijus Kanovičius: ‘Rašytojas visur nesavas’“, Vakarinės naujienos, 1998 spalio 12; „Rašytojui visur nelengva. Grigorijų Kanovičių kalbina Petras Palilionis“, Nemunas 2–3, 2002, p. 39 ir kt.).

Kelionė knygoje pakylėjama iki egzistencinį lygmens. Po įvairias šalis likimo mėtomas žmogus – viso gyvenimo metafora. Dažnai brėžiama gyvenimo ir kelionės paralelė: Verai Iljiničnai vykti į kapines mieliau nei į užsienį (p. 10), Žakas Melamedas įsitikinęs, kad Viešpats niekam nė dienelei nepratęs vizos (p. 222), o vežikas Pinchasas pasaulį lygina su didžiuliu vežimu (p. 286). Visi knygos herojai vienu ar kitu gyvenimo momentu vaizduojami kaip keleiviai. Tad nuo Mozės laikų keliaujanti žydų tauta knygoje simbolizuoja visą žmogiškąją būtį.

Dvigubos tapatybės, tėvynės, žydų ir nežydų santykių, holokausto, gyvenimo Izraelyje ir diasporoje, žydų kartų konflikto temos nėra naujos pasaulinėje literatūroje, kartu tai ir pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos kūrinys priskiriamas žydų literatūrai. G. Kanovičius šiame kontekste išsiskiria giliu litvako pasaulėjautos supratimu. Lietuvos žydai litvakai, daugelį šimtmečių gyvenę Lietuvoje, turi kitiems savo gentainiams nebūdingų bruožų. Jie pasižymi nepaprastu užsispyrimu, pačių pastangomis įgytu intelektualumu, prisirišimu prie žemės, keistu potraukiu gamtai – visa tai galima atpažinti G. Kanovičiaus herojų paveiksluose.

Litvakai nėra keliautojai iš prigimties, tik neišvengiamas likimas priverčia juos palikti namus. Apysakoje „Vera Iljinična, našlė“ kiekvienas skyrius pradedamas sakiniu: „Ji niekur nenorėjo važiuoti“. Žakas Melamedas atkakliai atsisako vykti iš Izraelio į Lietuvą, o tėvas Šleimė tarsi prirakintas sėdi prie savo siuvamosios tolumoje jau griaudžiant frontui. Proseneliui Mendeliui išsiskyrimas su Jonava prilygsta mirčiai (p. 248), našlei Verai Iljiničnai išvykimas taip pat asocijuojasi su laidotuvėmis (p. 65). Knygoje dažnai pasirodo žmogaus ir išrauto medžio paralelė: „Jo [Codiko Cypkino – G. V. ] akys lyg ašarojo, lyg nesveikai žvilgėjo; plaukai buvo susivėlę, ir jų sruogos karojo tarsi pakirstos medžio šakos“ (p. 253). Suvokti tokią klajojančiai tautai nebūdingą trauką žemei gali padėti ištrauka iš Ugnės Karvelis straipsnio:

Susitikus vakarų žydams ir šiaurės miškų gyventojams susiformavo savotiška litvakų gentis.
   
Atsirado keistas kūniškas ryšys su Lietuva, kurį pergyvenusieji Šoa bei jų palikuonys išsaugo netgi tada, kai nusprendžia emigruoti. Tebegirdžiu, kaip vienas keturiasdešimtmetis liūdėdamas man aiškino, kaip sunku jam buvo palikti savo vaikystės šalį, tuos ežerus ir miškus, kur jis buvo toks laimingas. Izraelį pasirinko, sakė jis, tik todėl, jog tai – absoliuti gimtoji žemė, visų žydų žemė. Buvau abstulbinta, suvokusi, kad jo samprotavimai atskleidė aistrą, kuri snaudžia ir kiekvieno lietuvio pasąmonėje, - aistrą žemei. Jis buvo Lietuvos žydas, todėl ir išvyko į Izraelį.

    (Ugnė Karvelis, „Įvairiatautė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kultūra, 1251–1772“, Lietuvos žydai 1918–1940. Prarasto pasaulio aidas, Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 57–58)

Yra ir daugiau „lietuviškų“ G. Kanovičiaus herojų bruožų. Kvėšai Aizikui būdingas „nežydiškas potraukis visiems tvariniams“ (p. 263), vežikas Pinchasas nesitraukia nuo savosios kumelės. Kai kur judaizmas ir pagonybė tarsi susipina: Žakas kalba atminimo maldą  prie medžio, o Pinchasas meldžiasi už nudvėsusią kumelę, nors „Viešpats draudžia už arklį ar kitą gyvulį kalbėti kadišą“ (p. 294). O kaip paaiškinti Veros Iljiničnos virtimą bite po mirties ir grįžimą į Lietuvą? Dažnai teigiama, kad žydai ir lietuviai buvo dvi atskiros bendruomenės, palaikiusios tik ekonominius ryšius. G. Kanovičius labai subtiliai atskleidžia ką kita: esama pasaulėjautos panašumų, atsiradusių iš meilės tam pačiam kraštui.

Skaitytojui, neblogai susipažinusiam su G. Kanovičiaus kūryba, ši knyga vietomis gali pasirodyti nuobodoka. Labai jau daug iš ankstesnių romanų atklydusių motyvų, metaforų: Veros Iljiničnos kuriama našlaujančių rusių sąjunga primena nereikalingų žydų klubą iš Žydų parko, ne pirmą kartą rašoma apie kapinių priežiūrą už pinigus, toli gyvenančių vaikų laiškų skaitymą balsu ir kt. Atrodo, kad autorius, kartą atradęs „genialų receptą“, juo ir toliau naudojasi, kiekvieną sykį įberdamas vis naujų prieskonių.

Tačiau knygą verta paimti į rankas jau vien dėl nepakartojamo rašytojo stiliaus. Kritikai yra nemažai rašę apie metaforų gausą, alegorijas, Biblijos paraboles, liaudies filosofiją, humoro ir lyrizmo derinį, magiškąjį realizmą… Šis savitumas gimsta iš kultūrų sampynos: rusų kalbos (vertėjas Feliksas Vaitiekūnas), žydiško stiliaus, lietuviško kraštovaizdžio. Daugeliu aspektų G. Kanovičiaus kūriniai artimi Šolom Aleichemo pasakojimo manierai, bet juose esama ir lietuvių literatūrai būdingo daiktų sudvasinimo.

Bendriausia prasme Našlių keliones būtų galima pavadinti knyga apie amžinąjį žydą – juk kiekvienas herojus mums primena, kad šiame pasaulyje esame tik svečiai. Vis dėlto tai ir knyga apie „kitą“ pačioje artimiausioje aplinkoje.
Goda Volbikaitė
2005-08-14
 
Kita informacija
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2004
Vertėjas (-a): Feliksas Vaitiekūnas
Puslapių: 294
Kodas: ISBN 9986-39-340-X
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą