Nakties sargyba

„Užslinkus nakčiai gatvėse baisu. Tačiau baimė kausto ne todėl, kad ima siautėti nusikaltėliai ar maniakai. Kai užslenka naktis, į gatves medžioti išeina tie, kurie vadina save Kitais. Tai – vampyrai ir vilkolakiai, burtininkai ir raganos. Tie, Kiti, saulei nusileidus, įgyja ypatingas galias. Tų, Kitų, nesužeidžia įprasti ginklai. Gerai dar, kad „naktinius medžiotojus“ jau daugeli amžių prižiūri Nakties Sargyba. Nakties Sargyba kovoja su Tamsos išperomis, tačiau negali pažeisti sutarties, pasirašytos kitados tarp Šviesiųjų ir Tamsiųjų...“

S. Lukjanenko gimė 1968 m. Kazachstane. Pagal profesiją – psichiatras. Šiuo metu gyvena Maskvoje. Pirmieji kūriniai buvo paskelbti 1988 metais, pirma knyga – apsakymų rinkinys buvo išleista 1992 metais. Nemažai šio rašytojo kūrinių yra išleista ir Lietuvoje. „Nakties Sargyba“ (pirmą kartą išleista 1998 metais Maskvoje) – jau penktoji autoriaus knyga, kurią išleidžia Eridano leidykla.

Romanas yra suskirstytas į tris atskiras dalis, kurias sieja herojai bei veiksmo linija. Knygoje pasakojama alternatyvi šių dienų istorija, vykstanti Maskvoje. Ypatingas galias turintys žmonės (Kiti) yra susiskirstę į Šviesos ir Tamsos puses, tarp kurių egzistuoja Sutartis. Sutarties normas saugo Dienos (Tamsos pajėgos) ir Nakties (Šviesos pajėgos) sargyba. Kiekviena iš jų saugo nuo kitos pusės savo interesus. Negalima teigti, kad Šviesos pusė neš kiekvienam žmogui gėrį, o tamsos – blogį. Net ir Šviesos atstovams nesvetimos žmoniškos nuodėmės, o Tamsos atstovai gali padėti kitiems. Pagrindinis tikslas – neleisti kitai pusei pažeisti balansą – patraukti žmones į vieną ar kitą pusę.

Pagrindinis herojus – Šviesos magas, Nakties Sargybos darbuotojas. Jei paprasčiau – detektyvas su magiškomis galiomis. Herojus nėra idealus, bebaimis didvyris, jis yra labai žmoniškas personažas. Jame verda konfliktas tarp savo įsipareigojimų, garbės jausmo bei norų, turintis savo privatų gyvenimą, kuris nepranyksta kažkur už knygos ribų. Mano nuomone, tai yra viena iš stipriausių S. Lukjanenkos kūrybos pusių. Autorius nevengia aprašyti neigiamas žmonių puses, tuo jų neniekindamas: „...Net ir girtuoklis santechnikas buvo magas – klasikinis Maskvos santechnikas... ir, beje, neprastas magas, gaila, kad taip prasigėrė“. Daugelyje situacijų parodoma „rusiška“ meilė alkoholiui:

„- Va, mes kartą su Saška Kuprinu sumąstėm prisigerti... Patys išgėrėm ketvirtį, o gimnazistes šampanu nugirdėm...
- Ir jūs nuo ketvirčio pasigėrėt?
- Kas nepasigertų nuo ketvirčio kibiro? - nusistebėjo Semionas“.

Man knyga patiko. Siužetas neblogas, yra linksmų epizodų, yra ir verčiančių susimąstyti. Nepabodo skaityti.