Mūsų kantrumo pelynai

Sovietmečiu aš, kaip ir kiekvienas skaityti mokantis lietuvis, „medžiodavau“ knygas ir į tokį niekį kaip anotacija nekreipdavau dėmesio. Dabar, kai tiražai bent dešimtį kartų sumažėję, o knygynų lentynos vis viena lūžta, nebetingiu perskaityti kitą kartą tik formalumu atrodžiusių eilučių.

Pirmasis naujausią Astridos Petraitytės apsakymų ir apysakų knygą anonsuojantis sakinys, tiesą sakant, intrigavo, tačiau ne prasme, o prasmės absurdiškumu: Nenuobodūs pasiskaitymai intelektualams...

Kas yra intelektas? Protas. Pažintiniai žmogaus gebėjimai.

O kas - intelektualas? Puikiai išsilavinęs, didelio intelekto žmogus.

Tai kaip čia būtų: intelektualas nebeturi daugiau kas veikti, kad jam beliko tik plepaliukai? Vaizdelis: sėdi jau prisiintelektualinęs žmogėnas ir varto knygelę. Kaip koks kaimietis „Ūkininko kalendorių“ prieš šimtą metų. Ir nenuobodu jam, tam intelektualui. Nes, be naudingų patarimų, be to, kas praplečia žinojimą, yra kalendoriuje dar ir koks nors „Rudens vakaras“. Šiaip. Pasiskaityti.

Žemaitės apsakymo pavadinimas, beje, ne atsitiktinis: A. Petraitytės herojai - profesoriai, gydytojai, žurnalistai, bibliotekininkai(-ės), studentai, moksleiviai (dar kartelį pacitavau anotaciją - V. Š.) - nors gyvena Vilniuje, vis dėlto dar nėra grynakraujai vilniečiai, jų šaknys Žemaitijoje ir jie, kaip, tarkime, Nora („Anekdotai su well-being“) nepamiršta gimtųjų namų, „kur mama, jau kelinti metai vienuže likusi, skleidė savo nesenkantį entuziazmą ir mąžtančias jėgeles į visas sodybos kerteles - gėlynus, kur vieni žiedai netyčia keitė kitus, agurkų, svogūnų ir kitokias lysves, bulvių rėželį, agrastų, serbentų krūmynus, senas, jau išklypusias, bet visų numylėtas obelis, o dar takeliai, kuriuos reikia pašlavinėti, žolynėlis, kurį turi pakarpinėti“ (p. 8). Tačiau visi jie - ką rodytų ir citata, jau kitaip mato provinciją: arti gamtos esantis, civilizacijos nepaikintas ir nespėjęs sumiesčionėti žmogus niekados nevardys aritmetiškai, jis piešte pieš vaizdą, nes jam nėra „kitokių lysvių“, jo lysvės konkrečios, jo akis fiksuoja ne vien agurkų virkščias, bet ir šalia pasistiebusią balandą ar usnį...

Prašyčiau šios pastabos nesuprasti kaip priekaišto autorei, kad jos stilius susnus. Mano galva, A. Petraitytė gana taikliai parinko herojų kalbėseną, ir ne prozininkės kaltė, kad jie - visi tie tarnautojai, radijo žurnalistai ar laikraštininkai - taip šneka. Kitaip tiesiog nemoka, o gal ir nenori, kaip, tarkime, Gorkio literatūros institute Maskvoje studijavusi Irma („Mylėti svetimą“): „kur ten lietuviams iki rusų dvasios platybės ir gelmės! Jiems gi paprasčiausios kalbos dovanos Dievas yra pagailėjęs!“ (p.83).

Tačiau grįžkime prie intelektualumo.

Manau, jog sakyti, kad ši knyga - pasiskaitymai intelektualams, mažų mažiausia įžeidu, nes tokia teze potencialus skaitytojas tik atbaidomas. A. Petraitytės kontekstui suvokti pakanka paprasčiausio apsiskaitymo. Ne tokie jau kieti jos apsakymuose tie intelektualumo „riešutėliai“, net ir atsimenant, kad „tokiam žmogui kaip Edis - kas, kad iš karto galėtų ir nevesti, išlaukti tą pagarbos laiką, apie padorumą aš nekalbu - reikia moters, kuri ne tik per dienų dienas kokio „Radiocentro“ neliurlintų, bet ir nutuoktų, kas yra Bachas ir kas yra Maleris“ (p.19).

Beje, ko reikia, ko nereikia, kas pritiktų, o kas nepritiktų Edžiui („Anekdotai su well-being“), sprendžia ne jis pats, o... gana atsitiktinės moterys. Tokios keistos dvasningos bobelės, kurios neturi kur dėti laisvo laiko ir kurioms terūpi, kas su kuo dabar miega, kas kam vaiką padarė, ką galima būtų supiršti, o kam gal laikas ir išsiskirti... Edis, taip pat ir kiti A. Petraitytės prozos personažai vyrai, yra tik statistai, netgi savotiškas balastas, trukdantis moterims rikiuoti pasaulį taip, kaip jų pačių sumanyta. Dar daugiau - apsakyme Edis iš viso nepasirodo. Bet jis, tartum koks nors Bekket`o Godo antrininkas, yra viso vyksmo iniciatorius. A. Petraitytė norėtų skaitytoją įtikinti, jog kaip tik dėl Edžio Julija, Nora ir Raimonda pakliuvo į anekdotišką situaciją, tačiau patikės ja tik tie, kas norės paklusti autorės diktuojamoms taisyklėms. Moteriškoms taisyklėms. Specifinėms. Pilnoms nelogiškos logikos, kuri atsiranda kiekvienąsyk, kai susiduriame su tuo, ką Goethe vadino das ewig Weibliche.

Tas taikytina net pagrindiniams herojams vyrams. Tarkime, apsakyme „Nebūta nieko“ lytis tik dirbtinai „sureikšminta“, nes A. Petraitytė istoriją pasakoja vyro vardu: „Esu psichoterapeutas, esu populiarus psichoterapeutas, mylimas, gerbiamas; užstrigę savo sumazgytose problemose pacientai - dažniausiai: vienišos, iš nemeilės dūstančios pacientės - žvelgia į mane atsidavusiomis, stebuklu tikinčiomis akimis...“ (p. 96). Šio herojaus patiriami išgyvenimai perdėm moteriški, jo mąstymas moteriškas, sprendimai irgi - vyrų galvos vis dėlto dirba kitaip: „Vyriškos minties svoris, tempas, tėkmė per daug skiriasi nuo moters mąstymo“ (Virginija Woolf „Savas kambarys“).

Tuo tarpu A. Petraitytės vyrų potyriai nuo moteriškų niekuo nesiskiria, vadinasi, nesiskiria ir mąstymas: „...ir tai būdavo visai kitoks žvilgsnis - nei nuolankiai laukiantis pamokymų, nei priekaištingai reikalaujantis sprendimo; tai būdavo tylus ir absoliutus atsivėrimas žvilgsnyje - savo sielos atvėrimas ir kito - taip, manęs - priėmimas“ (p. 97).

Kokia būtų išvada? Kad A. Petraitytė parašė knygą dailiajai lyčiai?

Tiesą sakant, nemanyčiau, jog tai blogai. Gal net atvirkščiai. Juk, anot ką tik cituotos Virginijos Woolf, moterys ir turi rašyti kaip moterys, o ne kaip vyrai, nes kai jos rašo kaip vyrai, jų knygos primena mažus rauplėtus obuoliukus. Ir nors jie guli ne ant žemės, o Londono antikvariatuose, „juos supūdė įtrūkimas knygos viduryje, nes autorės, visai be reikalo atsižvelgdamos į kažkieno nuomonę, pakeitė savąją vertybių sistemą“ (ten pat).

Beje, kad įtikėtume vyrų ir moterų gyvenimo suvokimo skirtybėmis, nebūtina remtis feminizmo klasika. Įrodymų esama visai arti: „Jis neprisimena savo minčių, kurios kažkada buvo atėjusios į galvą, užmiršo, apie ką galvojo važiuodamas per miškelį dviračiu ar pamiškės pievoj sukdamas dalgį: šimtus kartų važiuota, šimtus kartų galvota... /.../ argi iš minčių susidaro žmogaus gyvenimas? Pagalvojai - ir viskas, nei pėdsako, nei ko, lyg koks debesiūkštis būtų nuplaukęs per dangų“ (R. Granauskas „Duburys“, p. 6).

Tuo tarpu A. Petraitytės apsakymų ir apysakų moterys, regis, nei valgo, nei geria - jos gyvos vien tik mintijimu. Pavyzdžiui, Roma („Mūsų kantrumo pelynai“) net „gulasi ne miego, o vėl to rožantėlio varstymo: kodėl kodėl ir ką daryti“ (p. 184) ir išgyvena ne vien „kiek šiurkštų sielos šviežumą“ (ten pat), bet ir „anapus sąmonės ribos esantį sielų apsikabinimą“ (p. 208). „Žingsnelis po žingsnelio, epizodėlis po epizodėlio“ (p. 189) narpliojanti būtas ir nebūtas smulkmenas, „nesilaikanti chronologinio nuoseklumo, tai užšokdama į priekį, tai vėl sugrįždama į pradžią“ (p. 189) Roma tokia dosni mintijimo, kad pati vedžioja rašytojos plunksną, tačiau rašytoja neskuba stilistiškai „pašokinėti“ sykiu su savo heroje, nors kaip tik nuoseklaus šnekėjimo dozė A. Petraitytės prozoje gerokai per didelė. Noras viską atpasakoti, viską viską, iki panagėlių, gali pražudyti net ir patį įdomiausią siužetą. Beje, ne vieną naujosios kartos romanistę, dar tebesimėgaujančią ta vienuže mintimi, kad ir JINAI parašė knygą, atpasakojimo malonumas jau nuvairavo į rašinėjančių moterų šunkelėlį. Bet juk Astrida Petraitytė, išleidusi ar ne šešetą knygų, turi prozininkės patirtį...

Profesionalumą liudytų ir siužetinės knygos prasmės. Jau užsiminiau, kad A. Petraitytės prozoje vyrai moterims gerokai trukdo gyventi, tačiau feminizmu - tikrąja žodžio reikšme - autorė neserga. Jos herojėms vyrų reikia dėl labai pragmatiškų dalykų. Pirmiausia, žinoma, jie privalo pradėti kūdikį, nes turėti sūnų (pageidautina) geidžia kiekviena. „Mažas“ vyras, kitaip tariant, vaikutis, yra vertybė, o „didelis“ vyras - nevertybė, nes jisai - svetimas, tik svečias, kuris, kaip liaudis sako, į trečią dieną pakyri: „tada ji priima svetimąjį lyg savą, priglobia jį apsibrėžtame ir įvardintame „Mano“ pasaulėlyje /.../, bet ateina akimirka - ši gali išmušti menkiausio išorės krustelėjimo pastūmėta, ir moteris - laisva. Jos pasaulio durys atsidaro, svetimasis - gal ir pats nepajutęs - atsiduria už jų, durys vėl trinkteli, ir - nieko neįvyksta, tik: „razliubila i stal jej čužoj“ (p. 87).

Kita vertus, tuomet, kai šalia A. Petraitytės herojų yra vyriškos lyties asmuo, išsiskleidžia ir elektrizuojasi jų moteriškumo laukas - „moterytės, kurias ji (taip atrodo apysakos „Mūsų kantrumo pelynai“ herojei Romai - V. Š.) iškart buvo įvertinusi kaip bevystančias, staiga lyg sužydo, jų kūnai ir sielos tarsi suvibravo, veideliai nušvito“ (p. 172). Vienų akys, anot autorės, dėl vyro buvimo šalia „apsitraukia ilgesinga miglele“, nes jos jau nujaučia, kiek ilgų valandų, savaičių, mėnesių ar net metų galės „svaigti“ dėl savo „išrinktojo“, kitos įsikerta į vyriškio kūną „skvarbiai ir godžiai“ (ten pat) - matyt, tikisi, kad jisai „padės“ tuo mūsų jau minėtu pirmuoju reikalu.

Sutikite, kad toks požiūris į vyrus tikrai nėra feministinis. Jis paprastas. Dažna kaimo ir miesto moterytė mąsto panašiai.

Bet moterys įdomiausios ne tuo, kad joms užkliūna vyrai, kurie „duoda viską, išskyrus iniciatyvą“ (V.Woolf „Savas kambarys“). Keisčiausia, jog „moterys yra griežtos moterims. Moterys nemėgsta moterų“ (ten pat).

Tačiau A. Petraitytės moterys V. Woolf tiesoms nepritartų. Joms atrodo visiškai priešingai - bičiulystė, ištikimybė, dvasinis ryšys pilnakraujystę įgauna tik tuomet, kai moteris bendrauja su moterimi. Apysakoje „Žmonės, deginantys tiltus“ tokio ryšio svarba atskleista vos vienu sakiniu, bet labai tiksliai: „vasarą išsiskyrėm tik nepilnoms trims savaitėms - net iš anksto suderinom savo gastrolių grafikus, kad netektų ilgesingai vienai dėl kitos dūsauti esant Vilniuje“ (p. 237).

Drąsu ir stipru rašytojui šnekėti apie tai, apie ką iki šiol lietuvių literatūroje nešnekėta. Juk iki A.Petraitytės dar nė viena rašytoja neprabilo šia tema. Net ir tos, kurias galėtume identifikuoti kaip romanistės parinktus prototipus.