Miegantis teodendronas//Śpiący teodendron

Maniau, jau nebeleidžiamos knygos be anotacijų ant nugarėlės. Nepaisydama milžiniškos konkurencijos knygų rinkoje, rinkodarinių pirkėjų gundymo triukų, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla būtent taip, be anotacijos, išleido Sigito Gedos „Miegantį Teodendroną“. Pripratus prie vartojimo instrukcijų, knygos viršelyje nerasti užuominos į jos turinį - glumina.

„Miegantis Teodendronas“ – dvikalbė knyga, visi eilėraščiai užrašyti lietuvių ir lenkų kalbomis. Išleista „Lietuvos dienų Lenkijoje 2006“ proga. Tik radus šį paaiškinimą, išspausdintą mažomis raidelėmis, apima šioks toks aiškumas. Bet dėl gražių Mikalojaus Povilo Vilučio iliustracijų į visa tai užsimerkime.

Atsakydamas į sumaištį, autorius įžangos žodyje pirmu sakiniu rašo: „Kartais poezijai nereikia jokių paaiškinimų (...)“. Tiems, kam įdomu, jis pakartoja, kad Teodendronas ir jo žmona Teotropija buvo vieni iš daugelio senosios Bizantijos valdovų, priėmusių krikštą. Dėl to jie patyrė skaudžią dramą – turėjo paaukoti savo vos gimusį kūdikį. Nurodoma pagrindinė knygos jungiamoji grandis – skausmingas krikščionybės priėmimas ir su tuo susiję praradimai.

O, Visaapimantis savuoju atlaidumu,
Tu – geriau mus pažįstantis,
nesgi išvedei mus iš žemės,
kaip tas morkas arba ropukus...
(„Popiežius Grigalius apie jotvingius XIII amžiuje“, ciklas „Senieji jotvingių eilėraščiai“)

Ilgainiui visus, ir lenkus, ir lietuvius, pavyko „apkrikštyti“, betgi, pasak autoriaus, tai nereiškia, jog mumyse neliko pirmykštės, gamtinės bei laukinės substancijos. Mumyse kaži kas MIEGA, o tai, kas miega, pasak autoriaus, visuomet gali būti pažadinta. Taigi S. Gedos eilėraščiai turi tikslą pažadinti tai, kas nuo pagonybės laikų snaudžia visų mūsų viduje, širdyse, protuose, pasąmonėj. Miegoti gali tik augalai. Iš jų tylaus snūduriavimo spinduliuoja ramybė. Mes šios ramybės savo miege, deja, neturime, o gal tik esam ją praradę... Mūsų miegas užmaršus ir prislopintas kasdienybės, tad budinant autorius jaučia dar ir savotišką pareigą poezija paskleisti nors šiek tiek ramybės, paguodos.

Flora ir fauna knibždėte knibžda S. Gedos eilėse. Gamtos kultas užkoduotas lyrinio subjekto pasaulėvokoje. Čia krebžda bitės, vapsvos ir kurmiai, o paukščiai prabyla pačiais įvairiausiais balsais. Ši pasaulėvoka akivaizdžiausia eilėraštyje „Kitoje bilieto pusėje“ (ciklas „Iš „Politinių sgrafitų“). Eilėraštis-priesaika, kuriame prisiekiama ne bet kuo, o tuopos lapu, tekančiu vandeniu, moters krūtim, gatvių sliekais, pumpotaukšliu, ežero aukšlėm, gaidžio plunksna, varnėnais, kirmėle iš varnėno sapno ir t.t. Vitališkas gyvybės bruzdesys pamažu virsta savotišku šiuolaikinio žmogaus galvoskausmiu, galų gale asmenybės skilimu, suvokimu, kad kaži kuri dalis jau seniai prarasta.

Jeigu klaustų kas nors apie galvas,
Tai sakyčiau: paišykite dvi!
Viena jų: apyžlibė, lyg valstiečio,
Vėlų rudenį sveriančio bulves...
Antroji: besidairanti į tobulybes,
Čia į dangų žiūri,
Čia burblena ant vandenio...
(„Į senatvę daraus anomališkas“, ciklas „Senieji jotvingių eilėraščiai“)

Lietuvis S. Gedai - tai tarsi anomalija po krikšto. Jis turi dvi galvas: viena – valstiečio, pagoniška; antroji – civilizuota, besidairanti į tobulybes, į dangų. Tai - šiuolaikinė natūra, kuriai autorius dažnokai nepagaili ir aštresnio žodžio.

Taip ir vaikšto dabar, kur tiktai nepažvelgsi!
Bobos su Velnio, o Velnias su bobų
galvom…
Dėl to dabar velniai niekam tikę, o moteriškės viską
Išmano.     
(„Sukeistos galvos“, ciklas „Šokiai aplink nasturtą“)

O kad būčiau žinojęs!
Kad užgims tokie žmonės,
Bekiaušiai, bekūšiai
Su dideliais ūsais...
Dabar krašte mūsų
Kitos rasės būsiu!
(„Gepidų renesansas Lietuvoj“, ciklas „Atvirybė“)

Poetas ieško tikrųjų savo kilmės šaknų, nori nupiešti savo genealogijos medį. Šių paieškų laikotarpiu gimė eilių ciklas „Imaginacinės fotografijos“. Tačiau knaisiojimasis, gilinimasis į save baigiasi gana skausmingu praregėjimu. Eilėraštyje „Naktinis pošnekis Antakalnio kapinėse“ autorius konstatuoja:

SENOVINIS SIGITAS (giliai atsidusęs, pirmiau lotyniškai):
OMNIS CARO AD TE VENICT!
Prie tavęs glaudžias visa gyvastis...

Lyrinis subjektas vis dažniau pagauna, jog didžiosios gyvenimo mįslės: Dievas, Egzistencija, Mirtis ir Niekas vis labiau blėsta. Jis vis dažniau galvoja apie levažandį, šlamutį, prigludusį prie trobos, smulkiai margintą dievo karvytės drabužį. Išgyvenama vertybių kaita stulbinanti: nuo „Dievo“ iki „dievo karvytės“. Liūdnas kontrastas tarp „dabar“ ir „seniau“, skausminga, netgi ciniška priešprieša tarp skirtingų laikmečių, juose gyvenusių žmonių, religijų užčiuoptina daugelyje eilučių:

Mūsų Saulė žemai,/ jūsų Dievas aukštybėse („Popiežius Grigalius apie jotvingius XIII amžiuje“, ciklas „Senieji jotvingių eilėraščiai“);

Gudijon! Meškų laižyt! Mūsų krašte vienos kūdos
ir nučiulptos liko!.. („Mergos ir meškos“, ciklas „Senieji jotvingių eilėraščiai“);

Laisvi likome tik šikinykuose. Ten ir rašėme, nuosavą pirštą pamerkę į triedalus:
- Rusai, lauk iš Lietuvos!
Be reikalo dėl tų žodžių niršta Tamošius. Jis gėrė Stoličnaja maskvoj su muravjovo-koriko anūkais.
Be reikalo krizena Kazelis: jis važinėjosi po amerikas, rinkdamas paltus bei lietpalčius. („Atiduokite mano laimės kapeiką!“, ciklas „Iš „Politinių sgrafitų“);

Sliekai ant visų šaligatvių. Seniausioji žemės mėsa jau išėjo iš žemės. (...) Ir aš vaikštau čionai, ieškodamas laikraščio. Toksai dabar mano gyvenimas. („Lietingas pavasaris Justiniškėse“, ciklas „Imaginacinės fotografijos“).

Gal pranašiškai, gal atsitiktinai cikle „Senieji jotvingių eilėraščiai“ įterpiami prozos tekstai. Į prozą poezijoje, o dar pavadintą „Tie, kur nudurdavo žmones“ negali neatkreipti dėmesio... Ji aiškiai atliepia į neseniai žiniasklaidoje eskaluotą kriminalinę naujieną, nuskambėjusią žiauriai ir be skrupulų -  poetas S. Geda įtariamas peiliu sužalojęs dukrą. Ar galėjo poetas kurdamas nujausti šį tragišką įvykį?.. Ką reiškia agresijos, mirties, kraujo ir žiaurumo kupini sakiniai po ganėtinai religingos poezijos? Gal tai nuojauta, o gal efektingas šių laikų paveikslas...

Tie, kur patys liesiausi, stiprius pirštus ir ranką išlavintą, miklią per riešą turi... Tik bakst ir negyvas, tik bakst ir krenta kaip obuoliai nuo šakos... Nepasakoju, ko nemačiau. Kiaulę paskerst, vištai galvą nukirst bijodavo, o žmogų padurti – niekai. Apie dievą, bet tiktai jiems suprantamą, pašnekėdavo. Laisvė, girdi, mašalai, lervos skraidžioja, o dievo – savojo neturi.

Kraugerišką žiniasklaidos akiratį lyrinis „aš“, regis, jaučia visa savo esybe, netgi suvokia kaip neišvengiamybę:

Už viską, Viešpatie, už ranką ir už koją,
už šitą galvą, plaukus ir šunies
amsėjimą, už žinią gan malonią,
kad laikraščiai kaip šunį paminės, -
už viską, Viešpatie, už ranką ir už koją...     
(„Per sniegą“, ciklas „Šokiai aplink nasturtą“)

Tuo pačiu autorius tarytum užbėga už akių visoms viešoms šio incidento analizėms ir interpretacijoms:

Paspjaut, žinoma, dar visados reikia, paspjaudyti į keturias puses, apsidairyt, persižegnot ir orą peržegnot, medžius, akmenis, tada niekas nežino. Tik pats visad žinai, ką iš tikro padaręs. (...) Nėr nuodėmės, - sakydavo Kupstas, - tai žmonės ją išgalvojo. Kokie žmonės, tokios ir nuodėmės. Kiekvienas žmogus po tokią mažą dėmelę ant subinės turi, bet pats jos nemato, o kiti apie ją savaip pašneka. Jeigu žmogus teisingai gyvena, tai toji dėmė jam nekliudo, jei ne, - užsidega, svyla, liepsnomis pliūpčioja. Nuo ko užsidega – tik žmogus žino, nes jo subinė jam priklauso... Nors užmušk, o jo subinė – jam priklauso.
(„Ką žmogus Kupstas apie nuodėmes sakė“, ciklas „Senieji jotvingių eilėraščiai“).

Skamba kaip antausis objektyviajam žiniasklaidos teismui, totalinei jos atvirybei, kuri prarado padorumo ribas, visiškai ištrynė trapias privatumo ribas, keičia esmę, keisdama tik apšvietimą, vardan skandalo laidoja dar gyvus žmones ir mėgaudamasi skambiomis pavardėmis baksnoja pirštais ir peiliais...

Laimei, „Epiloge“ S. Gedos nemarusis paukštis/mažas drakonas skelbia prisikėlimą.