Metūgės

Lietuvių literatūroje pirmieji feministiniai atgarsiai pasirodo jau XIX a. pabaigoje - Žemaitės, Šatrijos Raganos, Bitės kūryboje. XX a. antrosios pusės lietuvių literatūroje feministines pozicijas užėmė L. Sutema bei B. Pūkelevičiūtė. Nors B. Pūkelevičiūtė priklauso išeivijos rašytojų kartai, tačiau ji pasuko savitu - feminizmo keliu. B. Pūkelevičiūtės poezijoje ieškoti tautinių, tėvynės ar gimtosios žemės netekties, ilgesio temų neverta. Štai ką apie savo vietą lietuvių literatūros kontekste sako pati B. Pūkelevičiūtė: „Pajuokausiu: būta išeivijoj žemininkų, būta ir nužemintųjų, bet aš nei įsižeminau, nei nusižeminau; netapau nei bežeme, nei mažažeme, nes mano žemė nebuvo žemiška“.(Lietuvių literatūros enciklopedija, Vilnius:  Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2000, 138)

B. Pūkelevičiūtės poezija - tai poezija apie Moterį iš didžiosios raidės. Skirtingai, nei Liūnė Sutema, kuri tyli, nereklamuoja nei savo poezijos, nei savęs, ieško konkretaus individo, kuriam galėtų padėti rasti dvasinę atramą; B. Pūkelevičiūtė - kalbanti atvirai, tarsi reprezentuojanti savo kūrybą, ji prisistato, tvirtai taria „aš“, kreipiasi į žmogų/žmones.

Feministinės idėjos matomos visoje B. Pūkelevičiūtės kūryboje - tiek prozoje (romane „Aštuoni lapai“), tiek poezijoje. Pirmasis eilėraščių rinkinys (išleistas 1952 m.) kaip tik ir parodo pagrindinius B. Pūkelevičiūtės, kaip poetės, užmojus, mintis, tikslus bei motyvus. B. Pūkelevičiūtė drąsiai kalba temomis, kurios ne tik anksčiau, bet ir poetės kūrybos laikotarpiu buvo laikomos tabu. Tačiau B. Pūkelevičiūtė nesutinka su šiomis dogmomis, ji nemano, kad intymumas, moters ir vyro santykiai, erotika yra kažkas negražaus ar nešvaraus. Todėl ir poezijoje apie tai kalba be jokių suvaržymų, nesigailėdama savo minčių ar poelgių. Bene geriausiai tai gali iliustruoti citata iš eilėraščių rinkinio „Metūgės“:

„Padėkit sunkius virvių krapylus. Nešlakstykit
manęs yzopu. [...]
Aš nusiprausiau juodu dumblu.
Ir dabar aš baltesnė už sniegą.“

Čia galima būtų paminėti spalvų žaismą, būdingą B. Pūkelevičiūtės kūrybai, bet smulkiau apie tai - kai bus kalbama apie eilėraščių simbolius, metaforas bei poetiką.

Apie „Metūges“ pradėsiu kalbėti, visų pirma atsižvelgdama į rinkinio sudarymo būdą. Eilėraščių ciklą sudaro šešios dalys, simbolizuojančios moters gyvenimo laikotarpius: „Pavasarėjant“, „Ašmenys“, „Ankstyvieji sapnai“, „Mergaitėms“... Paskutinioji, šeštoji dalis - „Karo dainos“ - šiek tiek skiriasi nuo pirmųjų, kurių centrinė ašis - moters troškimai, jausmai, santykiai.

Toliau apžvelgsiu pagrindines eilėraščių rinkinio „Metūgės“ temas bei problemas: erotinį pradą, nuodėmės klausimą, religinius motyvus, feministinę ideologiją kūryboje. Taip pat reikėtų paminėti ir mitologinį pradą, sutinkamą eilėraščiuose: „Aš esu vilkė, lūšis ir žalsvoji gyvatė“. Šie simboliai atėję iš senųjų civilizacijų. Šiuo atveju potekstėje: vilkė - motina, pasiryžusi kovoti už savo vaikus, lūšis - plėšrioji medžiotoja, gyvatė - pavojinga gundytoja. Mitologinių simbolių galima rasti ir daugiau: „Štai mes: vergės, heteros ir motinos [...]“.

Kitas svarbus akcentas B. Pūkelevičiūtės kūryboje - tai sakraliniai simboliai, ateinantys net iš vaikystės: „Čia mano vaikystės bažnyčia“ („Asberges“). Derinamos šventumo ir nuodėmės savokos. B. Pūkelevičiūtė atvirai kalba ne tik apie meilę, jausmus, bet ir fizinės meilės troškimą - nauja ir originalu lietuvių literatūroje, nes iki šiol apie tai visuomet santūriai nutylima:

„Aš esu nerami.
Vidurvasario audroje ateina mano mylimasis.“

B. Pūkelevičiūtė formuoja naują nuodėmės supratimo teoriją. Suteikiama sakrališkumo, paaiškinimo ieškoma religinėje simbolikoje ar maldos žodžiuose: „Aš esu palaiminta tarp moterų“.

B. Pūkelevičiūtės eilėraščiuose gausu metaforų, saitų su gamta. Moteris vaizduojama kaip gamtos dalis: „Mano motina liauna kaip ieva“. Svarbus ir žemės vaidmuo. Tai gali būti siejama su žemininkų kartos idėjomis, kuriems svarbūs žemės ir žmogaus ryšiai, žemė - poeto įkvėpimo šaltinis. B. Pūkelevičiūtė rašo: „Žemė jus ir vėl palaimins ir atleis kaltes“. Žemė tarsi prisiima Dievo galią atleisti. Kartais tokios metaforos, beje, jau nesusijusios su žeme, gali pasirodyti netgi šventvagiškomis: „Mano įsčios kaip aukso kielikas prisipildo saldaus ir karšto vyno“ arba „Aš esu palaiminta tarp moterų“. Pastaroji citata - moters, pradėjusios kūdikį, palyginimas su mergele Marija, visam pasauliui rodoma pavyzdžiu kaip šventumo ir nekaltumo simbolis.

Vis dėlto eilėraščių rinkinio centre - moteris: lemtinga, valdinga, reikalaujanti ir imanti.

Lemtinga: „Tu pagarbinsi moteriškę ir pagarbinsi jos ženklą“.

Valdinga: „O dabar atėjo tavo eilė: kurk savo žemę!“

Reikalaujanti: „Noriu valgyti“. „Noriu gerti“.

Imanti: „Aš esu amaras ir paliksiu tave, kaip liesą šaką“.

Apskritai B. Pūkelevičiūtės eilėraščiuose gausu paliepimų, nurodymų, pamokymų, kaip elgtis. Mergaitėms: „Pakubom pasirinkit auskarus. Jie skambės/ kaip varpai. Pasirinkit alkūnes siekiančias pirštines“.

Dar vienas akcentas - vizualinės priemonės. Poezijoje nemaža įvairių šviesos simbolių: gaisrai, žaibai, laužai, žvaigždės, mėnesiena. Šviesa - džiaugsmo, optimizmo šaltinis. Spalvų gama - nuo baltos, mėlynos iki raudonos, žaižaruojančios: „Žaizdras dega lyg nuotakos skruostai“.

Nauja poetinė kalba, simbolika, feministinė ideologija - pagrindiniai B. Pūkelevičiūtės poezijos motyvai. Atvirai, naujai kalbama apie erotiką, vyrą ir moterį. Pertvarkomas nuodėmės supratimas. Būdinga laisva eilėdara, kurią galima palyginti su B. Pūkelevičiūtės eilėraščių moterimi: tokia pat laisva, nesuvaržyta stereotipų, nepriklausoma. Tik motinystė gali sutramdyti šią pašėlusią femme fatalae:

„Dabar aš vaikštau tyliai ir esu atsivėrusi
kaip žaizda.“