Menas būti laimingam

Ši knyga — tai puikus bendradarbiavimo tarp dvasinio Tibeto budistų lyderio ir Amerikos psichiatro pavyzdys. Iš jų abiejų, man priimtiniausios ir dažniausiai pritaikomos buvo psichiatro skelbiamos idėjos. Tačiau aš esu vakarietė. Dalai Lamos mąstymas dažnai man skambėdavo kaip pakeliančių dvasią frazių rinkinys. Jis pakelia moralinius pamokslus į abstraktumo lygį. Kadangi žmogus geriausiai išmoksta taisykles, klausydamas pamokančių pasakojimų, Dalai Lamos istorijos nors ir linksta ton pusėn, kartais atrodo per daug varginančios, o galiausiai, po kurio laiko, tampa nuvalkiotomis. Beje, jis lengvai galėtų tapti turtingu pamokslų vedėju per televizorių, bet kadangi tam, kad žmonės įtikėti juo, reikia jo buvimo šalia, jo šilumos ir puikaus bendravimo, jis tai daro „tiesiogiai“. Tai yra priežastis, kodėl Dalai Lama yra labiausiai gerbiamas iš visų religinių lyderių ir kodėl kitų tikėjimų žmonės taip noriai atsigręžia į budizmą.

Labiausiai man įsiminęs dalykas buvo Dalai Lamos mokymų susikoncentravimas ties asmenine drausme. Jūs galite įgauti daugiau drausmės tiesiog treniruodami savo kūną, pavyzdžiui — bėgant didelį atstumą bėgimo takeliu, taip pat drausmę galima įgyti sutelkiant savo mintis ties pagrindiniu žmogaus tikslu — laime. Norėdamas įveisti mus į teisingą kelią Dalai Lama sako, kad „Pirmasis žingsnis siekiant laimės yra mokymasis“. Jūs išmoksite suprasti ir kovoti su neigiamomis emocijomis, tokiomis kaip godumas, gobšumas, pyktis, pavydas ir lavinti pozityvias minčių būsenas, įgysite gailesčio, užuojautos, geranoriškumo ir ramybės jausmus.

Hovardas Katleris knygoje „veikia“ kaip žurnalistas, imantis interviu iš Dalai Lamos. Tačiau, visus pokalbius jis pagrindžia Vakarų psichiatrų atliktais tyrimų rezultatais, taip pat įterpia savo paties pasakojimus. Tiesą sakant, mane šioje knygoje labiau sudomino faktų kombinavimas su puikiais pasakojimais. Nors, neslepiu, Dalai lamos skelbiamos idėjos yra puikios, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje sunkiai įgyvendinamos praktiškai.

Beje, autorius nelinkęs visiškai ignoruoti praktikos ir laikytis tik puikios bei meistriškos teorijos. Pavyzdžiui, vienoje temoje jis paklausia „Ar tai tikrai atneš man laimės?“. Šis paprastas klausimas gali tapti galingu įrankiu, padedančiu mums teisingai pasielgti bet kokioje gyvenimo situacijoje, ne tik renkantis, ar mėgautis narkotikais, ar trečiuoju pyrago gabalėliu. Su tokiu požiūriu daug lengviau priimti teisingus sprendimus, nes viską darome savo labui, bet neneigiu, kad taip atiduodame kažką gero visiems aplinkui esantiems žmonėms. Todėl reikia priimti viską apimantį gyvenimo požiūrį, o ne trauktis nuo jo.

Taip pat knygoje labai jaučiama Hovardo Katlerio nuomonė, paremta visais jo psichiatriniais tyrimais ir puikiai argumentuota. Pavyzdžiui, „Tyrimai parodė, kad nelaimingi žmonės yra labiau linkę būti vieni ir socialiai atskirti. Laimingi žmonės, priešingai, linkę daugiau bendrauti, kalbėtis, kurti, gali priimti bet kokią gyvenimo skirtą naštą ir sako, kad kiekvieną dieną vis lengviau ją pakelti. O svarbiausia, jie yra daug labiau atlaidesni nei nelaimingi žmonės“.

  Ši ištrauka geriausiai apibendrina ir pagrindžia pagrindinės knygos „Menas būti laimingam“ idėjas: „Taigi, kaip mes galime pasiekti vidinį pasitenkinimą? Yra du būdai. Pirmas yra gauti viską, ko tik panorėsime — pinigus, namus, automobilius, puikius draugus ir tobulą kūną... Antras ir labiau patikimas būdas yra neturėti to, ko norime, o norėti ir vertinti tai, ką turime...“.