Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (905)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Medžių viršūnės

Medžių viršūnės Tai pirmoji Romualdo Granausko apsakymų knygelė, išvydusi pasaulį dar 1969 m. Turbūt apie ją, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, autorius kalbėjosi su literatūros kritiku R. Pakalniškiu ir aiškiai pasakė, su kokiu KGB struktūrų pažeminimu tekdavo susidurti jauniems rašytojams, norint, kad pasaulį išvystų jų sukurti darbai. Išties nelengva būdavo ir talentingiems žmonėms išvengti militaristinės valstybės gniaužtų, kurie vienokia ar kitokia forma, nelyginant dieviškasis Angelas sargas, paskui turėjo lydėti jį per visą gyvenimą.

Pirmoji R. Granausko knygelė įdomi daugeliu aspektų. Čia mes, atidžiau paskaitę ir labiau įsigilinę, jau galime pastebėti savitą autoriaus žvilgsnį į vaikystės ir paauglystės metų pasaulį, norą – pateikti ne įvykių aprašymą, o subtilų vaizdą, sprendimus paliekant pačiam skaitytojui. Dažnai vaizdas tapomas iki smulkmenų, mažiausių štrichelių, bet taip savotiškai, su tokia intencija, kad visa tai ne atstumia, o dar labiau sudomina. Ir visiškai nesvarbu ar tai yra suaugęs žmogus, ar vaikas, moteris ar vyras, katinas ar šuo.

Autorius visiškai atsidavęs tikro ir gyvo žmogaus pasaulėjautai ir nė viename kūrinėlyje nėra politinių simpatijų ar antipatijų. Taip rašyti buvo sunku, nes, kaip jau minėjau, KGB angelai sargai visada būdavo arti ir nuolat rašytojams „patardavo“ apie ką galima ir reikia rašyti. Tų patarimų klausydavo ne tik pradedantieji, bet jau ir pripažinti, plačiau pagarsėję rašytojai.

Ryškiai ir granauskiškai iš knygelės į mus pažvelgia kaimo, gimtinės ir namų pasaulis. Autorius talentingu žvilgsniu aprėpia kiemą, namą, medžius ir kitką ir sugeba į aplinką žvelgti vaiko ir suaugusio, ar net gyvulio, kuris įtrauktas į apsakymo orbitą, akimis.

R. Granausko apsakymo veiksmui būdingas trumpas, netikėtas posūkis, po kurio atsiskleidžia visas vaizdo ar įvykio dramatizmas. Šiuo požiūriu ypač atmintin įkrito apsakymai: „Vėlinės“, „Medinės akys“, „Beržų kalnas“, „Šilta sauja“.

Ypač visais požiūriais nusisekęs apsakymas „Beržų kalnas“. Dėl to keliais sakiniais aptarsiu jo naudojamą rašymo manierą.

Apsakymėly tėra du veikėjai – duobkasys ir jo šuo. Didesnio judėjimo ar intrigų – taip pat nėra, tačiau apsakymą priskiriu prie vieno iš geriausių. Duobkasys tarsi žvalgosi nuo savo gyvenimo „kalvelės“ ir tas jo žvilgsnis toks įdomus ir patraukiantis, mąslus ir intriguojantis, kad nieko daugiau ir nebereikia. Man rodosi, R. Granausko talentas tuo skaitytoją ir pavergia, kad paprastame daikte ar reiškiny įžvelgia jo visuotinumą, kad iš esmės jo veikėjų būdingiausias bruožas yra neįprastai gilūs emociniai pasaulio ir gyvenimo apmąstymai ir individualus jų suvokimas. Štai keletas to apsakymėlio įsimintinų gabaliukų: „...miškų viršūnės mėlynuoja toli už rugių geltonumo ir pievų.“ (37 p.); „Per lygumas veda vieškeliai, ir niekas nežino, kur jų pradžia ir galas.“ (ten pat); „...apie kalną – paukščiai ir vėjas, o trobelėje – Riaukos vienatvė.“ (ten pat); „Visai užlinko keliuką rasojančios varpos.“ (ten pat); „Plačiai tyvuliuoja vakaras, lygumos atrodo labai didelės, o dar didesnė tyla viršum jų.“ (ten pat);„Riaukos galva ir pečiai dingsta už rugių lauko.“ (38 p.); „Antkapiai – kaip veidmainystė... Mirusiems jų nereikia.“ (40 p.).

Apsakymėly „Šilta sauja“ Poviliukas žiūri į sugniaužtą miegančio tėvo ranką ir mato: „Saulės lopas jau laižo tėvo ranką. ... Ant tamsios odos auga maži mažulyčiai plaukeliai, ir galima pamatyti net duobutes, iš kurių jie išdygę. Visai kaip medžiai. Jie irgi auga iš duobučių. O gal tai ir yra medžiai, bet tokie maži, kad šakų nė įžiūrėti negalima, vienus tiktai liemenis? Tėvo ranka – kaip retas miškas, tik niekas nežino, kas jame gyvena.“ (43 p.)

Iš pateiktų citatų išmetus tik vieną kitą žodį, iškart užgesta jų švytėjimas, frazės tampa įprastomis banalybėmis.

Kompoziciniu požiūriu knygelės apsakymai gana lygūs, gal kiek ištęsti yra „Muzikantai“ ir „Švelnumas“.

Knygelėje jau matosi granauskiško rašymo svarbiausios užuomazgos – vaizdo monolitiškumas, bešališkumas, pasaulio tąsos suvokimas, mokėjimas trumpai ir glaustai išreikšti didelius pasaulio ir žmogaus gyvenimo įvykius.
2005-06-30
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 1969
Puslapių: 76
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 17 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-26 23:33
Sidabrine_lelija
Idomu...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-07-02 17:40
Edvardas
Bet juk galima pasakyti ir „geras apsakymėlis“ ir tai gali reikšti – neilgas, ir labai gerai parašytas. Gal būt čia atskirų vietovių kalbiniai skirtumai. Gali būti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-07-02 16:45
rimšė
kodėl "apsakymėly" ?
Man atrodo, kad terminams tokios priesagos netinka. ne sdabar apsakymėlis reikštų:1. kad tai miniatiūra, 2.kad menkos vertės
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-30 18:55
Mari Poisson
Gerai kad apie tai parašei, mielas drauge... Taip liudna ir malonu paliko. Lyg grįžus iš visų klajonių:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą