Lietumi prieš saulę

Tai pirmoji Dalios Staponkutės (g.1964), jau antrą dešimtmetį gyvenančios Kipre, esė rinktinė. Lietuvių skaitytojams ji pažįstama iš publikacijų kultūrinėje spaudoje - „Šiaurės Atėnuose“, „Bernardinuose“ ir kt. Rinktinę sudarė pati autorė iš 2002-2006 metais parašytų esė.

Dalia Staponkutė gimė 1964 m. Šiauliuose, Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) universitete studijavo filosofiją. Dėstė Šiaulių universitete. 1989 m. išvyko gyventi į Kiprą, ten dirbo vertėja, skaitė sociologijos kursą, iki šiol dėsto literatūros teoriją Kipro universitete. Dalyvauja tarptautiniuose akademiniuose projektuose.

D. Staponkutė yra vertėja iš graikų, anglų, rusų ir lietuvių kalbų. Per pastarąjį dešimtmetį į lietuvių kalbą išvertė Niko Kazantzakio „Paskutinį gundymą“, „Asketiką“, „Dievo neturtėlį“, Jakovo Kambanelio „Mauthauzeną“, pačios sudarytą poezijos rinktinę „Sala“: 10 Kipro poetų, į graikų kalbą – Sigito Parulskio eilėraščių rinktinę.

Pasak Sigito Parulskio, „gyvendama svetur, autorė yra įgijusi labai įdomios, originalios patirties ir antropologine, ir filosofine, arba metafizine, prasme. Tokia patirtis jos kuriamus tekstus visų pirma išskiria iš kitų panašių tekstų. Be to, jos eseistikoje opios tėvynės, namų, tapatybės, kalbos problemos... Ji bene pirmoji taip aktualiai, filosofiškai apibendrindama prašneko apie lietuvius naujuosius emigrantus ir problemas, su kuriomis jie susiduria. Man šis balsas įdomus. Manyčiau, jis turėtų būti svarbus ir apskritai lietuviškai savimonei“.

Jei Dalios Staponkutės gyvenime nebūtų Kipro, šitos knygos - irgi nebūtų. Autorė sako: „Nepakanka gyventi, negalvojant, kaip gyveni naujoje situacijoje“. Klausimas kaip, iškylantis svetimybėje, kuria įtampą, atskleidžiančią (pri)tapimo istoriją. Ji artima kiekvienam, kas nors kartą buvo bandęs ar buvo priverstas bandyti kurti save iš nieko.


Knygoje nerasime buities ir kūno. Kipras - pažinimo ir troškimų sala - lukštenamas iš nežinomybės pavydėtinai analitiniu mąstymu, kasdienybėje ieškant ne ryškių detalių, kurias geba pastebėti bet koks jautresnis žmogus ar net smalsesnis turistas, bet esmės.


Nesileisiu į ginčus, kurioje vietoje tarp tikrosios prozos ir eseistikos atsidurs ši knyga. Geriau pacituosiu pora minčių apie laiką: „...renkuosi menką išeitį – kalaviją virš galvos ant sparčiai dylančios laiko virvės“; „... saloje laikas lėtas ir skaudus kaip per gyvą mėsą veriamas siūlas“.


K. Kavafis abejojo: „Turbūt liksiu čia (tikrai nežinau, ar liksiu), nes jaučiuosi kaip Tėvynėje“. Dalios nežinojimas tragiškai jaučiamas visoje knygoje, bet skaitytojams, aišku, svarbiausia ne apsisprendimas. Autorė sako: „Jei nori įsiamžinti - tapk metafora“. Dalia ir įsiamžina šioje knygoje kaip metafora: apie Kiprą savyje pasakoja trapi ir labai stipri moteris, kuri atsibunda saulėtoje Nikosijoje, bet jos sapnuose sninga ir lyja - lietuviškai.